Živilė Skabickaitė

Panevėžio 5-osios gimnazijos jaunoji kūrėja Živilė Skabickaitė apie save rašo: „Mano gyvenimo credo: ,,Nedaryk to, dėl ko vėliau tektų gailėtis.“ Nesu labai drąsi, todėl tik knygų personažais galiu išreikšti save, savo norus ir svajones. Tačiau net ir juos priverčiu slėpti didžiausias paslaptis, kurių nenoriu atskleisti pati”.

Živilė Skabickaitė

Meilė tik tau

(ištrauka iš romano)

Namuose buvo tylu. Jis gyveno vienas name, kurį galima pavadinti dideliu, nes jis turėjo kelis miegamuosius, vonios kambarį, valgomąjį, virtuvę. Jano name buvo du aukštai ir rūsys, kuris turėjo ir slaptą kambariuką, kurio jis niekam nerodydavo.

Nusiprausęs vyras nuėjo į virtuvę, pasišildė maistą, kurį turėjo vežtis rytą į mokyklą, bet pamiršo ir suvalgė įsijungęs televizorių. Pavalgęs išsivalė dantis, persirengė ir atsigulė į lovą. Joje Janas rado knygą, kurią buvo skaitęs vakar. Užvertė ją ir ilgai žiūrėjo į lubas, net nepajuto, kada užmigo.

Janas atsibudo anksti ir nebenorėjo miego, todėl lėtai atsikėlė, nusiprausė, pasigamino pusryčius ir pavalgė. Kadangi iki darbo buvo likusios kelios valandos, jis išėjo į miestą pasivaikščioti. Oras lauke buvo vėsus ir gaivus. Vėjas pūtė švelniai ir taršė Jano plaukus, kurie ir taip jau buvo susivėlę. Šis vyras labai mėgo pasivaikščiojimus gryname ore, kai mieste žmonės dar tik ruošiasi keltis. Miestas buvo tylus ir ramus, jokio triukšmo, jokių žmonių, bandančių perrėkti vienas kitą.

Beeidamas Janas pamatė gatve pėdinančią Deną. Ji atrodė labai pavargusi ir buvo apsirengusi taip pat, kaip ir vakar, kai jie susitiko. Mergina ėjo taip lėtai, atrodė lyg snūduriuotų. Janas užsidėjo savo įprastą kaukę (tik be šypsenos) ir nužingsniavo prie Denos.

– Panelyte, neužsnūskite vidury kelio,- tarė jis.

Dena staiga pakėlė galvą atsikirsti ir nustebo pamačiusi Janą.

– Nevadinkite manęs panelyte. Kiek kartų reikės tai kartoti?- tarė piktai, bet po to nusišypsojo. – Labas rytas, Janai, kaip miegojote?

– Manau, kad geriau nei jūs,- tarė su vos tramdoma šypsena.

– Buvo naktinė pamaina ligoninėje ir nė kiek nemiegojau. Pasitaikė žmonių, kviečiančių dėl bet ko… Visą naktį turėjau lakstyti po palatas. Dar nevažiuoja autobusai, tad gavau pėstute eiti namo,- atsiduso ji.

– Neturite automobilio?

– Deja. Vienintelį automobilį turi Rikas.

– Gal norite pas mane užeiti? Vis tiek esate pavargusi ir manyčiau, jog esate alkana,- tarė jis su šypsena.- Kai važiuosiu į darbą, galėsiu jus parvežti namo. Ar sutinkate?

– Bet negaliu jūsų trukdyti…

– Netrukdysite,- pasakė vyras ir paėmė iš Denos rankų jos nešamą sunkų krepšį.- O šitą aš panešiu.

– Ačiū, bet kodėl – „ jūs“ ?

– Tiesiog,- nukirto jis.- Eime.

Ir nuėjo, nešdamas Denos krepšį, tad jai teko sekti paskui jį. Po kokių penkių minučių jie jau buvo prie Jano namų. Čia Dena labai nustebo. Jano namas buvo didelis, dviaukštis, pilkos spalvos, kuri, net keista, atrodė linksma. Jiems įėjus į vidų, mergina pamatė didelius kambarius, o juose daug įvairių knygų. Kai kurios iš jų buvo Denai nesuprantama kalba.

– Tavo krepšį padėsiu čia,- tarė dėdamas jį ant batų dėžės.- Einu, ką nors pagaminsiu, o tu gali nusiprausti. Dušas yra čia,- nuvedė ją į vonios kambarį ir nuėjo ruošti valgį.

Dena jau norėjo prieštarauti, bet nespėjo ištarti nė žodžio, tad užsirakino vonios duris ir ėmė praustis. Paskui nusišluostė ir nuėjo į virtuvę. Pamačiusi Janą, Dena nusijuokė. Jis vilkėjo trumparankovius marškinius ir mūvėjo džinsus. Bet ne tai prajuokino. Juoką sukėlė tai, kad ryšėjo prijuostę, o virtuvė buvo lyg po karo: kriauklė buvo pilna neplautų indų, stalas irgi apšniaukštas. Denai teko net prisėsti, nes nebegalėjo susivaldyti. Ji negalvojo, kad vyriškis galėtų taip suversti virtuvę.

– Gal sutvarkyti virtuvę?- paklausė ji besijuokdama.

– Būtų malonu. Žinok, suversti visada galiu, o sutvarkyti man sunkoka prisiversti,- tarė irgi truputėlį kikendamas.

Ir jie kartu pradėjo dirbti. Po kelių minučių Janas tarė:

– Baigiau. Skonio negarantuoju, bet, kad valgomas, garantuoti tikrai galiu.

Dena paragavusi nustebo, nes tikrai negalvojo, kad Janas galėtų taip skaniai gaminti. Žvilgtelėjusi į Janą pamatė, kad jis ne tik valgo, bet ir skaito knygą jai nežinoma kalba.

– Kokia čia kalba?- paklausė susidomėjusi.

– Italų,- tarė neatitraukdamas akių nuo knygos.- Valgykit, kol neatšalo. Be to, mano manymu, tai yra valgomas maistas, ar ne?

– Taip, labai skanu,- tarė ji su entuziazmu.- Kur išmokai taip gaminti?

– Teko kažkaip save maitinti, tad išmokau. Šiaip ne taip. Valgyk. Užteks kalbėti.

Kai jie pavalgė, Janas nuėjo į kambarį pasiimti savo kuprinę ir nulipo žemyn. Dena buvo įsitaisiusi ant sofos ir miegojo. Janas nusišypsojo, surado apklotą ir užklojo ją, kad nesušaltų. Vyras pasiėmė lapelį, tušinuką, raktą ir ant lapelio užrašė:

Panelyte, aš jau einu į darbą, o jūs, kai norėsite eiti namo, užrakinkite duris ir palikite raktą po kilimėliu. Galite susirasti šaldytuve ką nors pavalgyti.

                      Iki kito susitikimo!

                                           Janas

Padėjęs lapelį su raktu ant stalo, kad Dena pamatytų, išvažiavo į darbą. Diena praėjo labai greitai, tad Janas buvo geros nuotaikos. Grįžęs namo, raktą rado po kilimėliu, tad suprato, kad Dena išėjo namo. Įėjęs į vidų ant stalo pamatė lapelį, o kitoje pusėje buvo parašyta:

Janai, aš jau nebežinau, kiek kartų sakiau, kad nebevadintum manęs ,,panelyte“. Mano vardas yra Dena. Dėkoju, kad leidai nusiprausti, pavalgyti ir pamiegoti. Tikiuosi, nieko nedareie man, kol miegojau ^_^   hehe…

Nuoširdžiai dėkoju!

Dena

Perskaitęs laiškutį, Janas nusijuokė ir padėjo jį atgal ant stalo. Pasiėmė knygą iš lentynos. Perskaitė pavadinimą – ,,Mirties chemija“. Atsisėdo ant sofos ir pradėjo skaityti. Tačiau greitai išalko, tad pasiėmė dubenėlį, sausus pusryčius, pieną ir supylė jį ant dribsnių. Kadangi jis dažnai tingi ką nors gaminti, tai tenkinosi tokiu maistu. Pavalgęs sudėjo indus į kriauklę ir nuėjo toliau skaityti. Nepraėjus nė penkiolikai minučių, kažkas paskambino į duris. Atidaręs jas išvydo Rendžį. Jis buvo geros nuotaikos. Gal netgi per geros.

– Sveiks, Janai! Galiu užeiti?- paklausė ir nelaukdamas atsakymo įėjo.

Pirmiausiai Rendžis nuėjo į virtuvę pažiūrėti – gal yra ko nors valgomo, nes buvo išbadėjęs. Virtuvę išvydo švarią, tad kiek nustebo, bet nieko neklausinėjo. Atidarė šaldytuvą, pasiėmė pieną, iš spintelės išsitraukė dribsnių dėžutę ir pasidarė tą patį, ką ir Janas.

– Kokio velnio čia atsibeldei, Rendži? Suradai ką nors?

– Ne, bet ieškau. Keista, kad virtuvė švari. Užėjo švaros diena?- pajuokavo Rendžis.

– Ne. Dar kartą klausiu, Rendži, ko atsibeldei?

– Šiaip norėjau atvažiuoti pas savo draugą. Negalima?- paklausė jis.

– Gerai, gerai,- nusileido Janas.- Norėsi ko nors atsigerti?

– Gal kavos.

– Okey.

Kol Janas ruošė kavą, Rendžis spėjo pavalgyti ir pasiruošti antrą dubenėlį dribsnių. Po to sugalvojo, kad nori dar ir kiaušinienės, tad pasiėmė batono riekę, išpjovė joje skylutę, kurią iš karto suvalgė, išėmė iš šaldytuvo kiaušinį, įdėjo batoną į keptuvę ir įmušė kiaušinį su tryniu skylėje. Apibarstė jį maltais pipirais, druska ir nusinešė į valgomąjį. Ant stalo rado kažkokį lapelį, tad susidomėjęs perskaitė, kas jame buvo parašyta. Perskaitęs kiek nustebo ir susijuokė. Iš pradžių tyliai, o vėliau nebegalėjo sulaikyti juoko, tad pradėjo kvatotis. Janas, atėjęs su dviem puodeliais kavos, pamatė, iš ko Rendžis juokėsi, ir pats pradėjo juoktis.

– Tai? Ar padarei ką nors Denai, kol ji miegojo?- paklausė Rendžis, kai atgavo kvapą.

– Ne. Juk pažįsti mane tiek, kad bent žinotum, ką galiu ir ko negaliu daryti,- atsakė Janas. Jis vis dar šypsojosi.

– Na jau, bent paglostyti jos šilkinius plaukus turėjai?..

– Deja. Aš ne toks kaip tu, Rendži.

– Kad jau taip, tai pasakyk, kodėl Dena buvo čia atėjusi ir miegojo pas tave?

– Tiesiog ryte ėjau pasivaikščioti į miestą ir pamačiau ją svyrinėjančią, nes buvo po naktinės pamainos ligoninėje ir nemiegojo, tai ir pasiūliau jai ateiti pas mane trumpam pabūti, kol autobusas atvažiuos. Gal būčiau ją parvežęs namo, bet ji čia užmigo,- pasakė ir po to paklausė: – O kodėl tu taip mane kamantinėji?

– Nekamantinėju. Aš tiesiog pasidomėjau,- Rendis gynėsi.- Na gal baigiam pliurpt apie Deną.

– Tai tu pradėjai apie ją kalbėti, ne aš. Be to, dėl ko atvažiavai?

– Tiesiai prie reikalo, ar ne?- surimtėjo Rendžis.- Na, tiesiog norėjau paklausti, ar galėčiau šiąnakt pas tave nakvoti, nes sesuo mane išvijo. Ir, kaip visada, liepė susirasti butą…

– Gerai, bet man rytoj į darbą, tad aš einu ilsėtis, o tu, kaip visada, miegosi tame pačiame kambaryje.

Tai pasakęs, Janas apsisuko ir jau beišeidamas priminė:

– Garsiai neleisk televizoriaus ir tų savo suknistų filmų. Po paskutinio karto, kai tu paleidai jį, kaimynė bambėjo nuo pat ryto ir dabar visą laiką žiūri, ką aš darau, kas ateina ir išeina… Žodžiu, tyliau. Atrodo, kad ji net nemiega. Tai šiurpu, žinok, o taviškiams nepasiskųsi, pradės knaisiotis po mano praeitį. Na, labanakt.

– Gerai gerai, labanakt.- tarė Rendžis jau beišeinančiam Janui.

Praėjus gal pusvalandžiui, Rendžis įsijungė savo filmą. Po pirmos dalies nuėjo užsiplikyti arbatos ir žvilgtelėjo pro langą. Surikęs atšoko! Net puodelį netyčia sudaužė. Už lango buvo kažkokia senė, kuri atrodė kaip ragana. Po minutės atbėgo išsigandęs Janas ir pamatė Rendžį ant žemės, šalia jo sudužusį puodelį ir už lango stovinčią raganą. Vaizdelis… Kad pratrūko kvatoti, net ant žemės prireikė atsisėsti. Rendžis nieko nesuprasdamas užriko:

– Kodėl taip žvengi?! Aš vos infarkto negavau! Kas ta ragana? Ar gali baigti?

– Ji… y-yra… ta mano kai-kai… kaimynė, apie kurią tau pasakojau,- šiap ne taip prakosėjo  Janas. Ir vėl pratrūko.

Kaimynė vis dar atkakliai stovėjo už lango ir stebėjo. Rendžis nė kiek nenusiramino. Pribėgo prie Jano ir apkabino jį kaip kokia ištižusi mergiotė.