nuotr. autorius Vytautas Gadliauskas.
Žygis „Aukštaitijos keliais” 2017
Ruduo. Blogas oras? Niūri nuotaika? Dangus pilkas avies kailis? Trūksta įdomios veiklos? Apie ką Jūs čia? – paklaustų aktyvaus poilsio mėgėjai, žygiavimo entuziastai, kurių daugiau nei septyni šimtai, praėjusį savaitgalį, lapkričio 11 dieną, susirinko į Panevėžio rajone, Upytėje, esančios Antano Belazaro pagrindinės mokyklos kiemą.
Kol kiti sapnavo paskutinį priešaušrio sapną, ar prabudę keiksnojo į langus monotoniškai barbenantį lietų, žygeiviai, po vieną ir komandomis, taškydami balas, iš tolimiausių šalies kampelių, skynėsi kelią į Upytę. Čia startavo jau tradiciniu vėlyvo rudens renginiu tapęs pėsčiųjų žygis „Aukštaitijos keliais“, kurį organizuoja Panevėžio žygeivių klubas „X-kilometras“, bendradarbiaudamas su Pėsčiųjų žygių asociacija. Šiais metais žygeivių laukė nauji, dar nematyti žygio maršrutai, atskleidę Aukštaitijos gamtos grožį ir krašto įdomybes.
Užsiregistravę ir atsiėmę dalyvių korteles su žemėlapiais, tiek patyrę „trasų vilkai“, tiek pradedantieji, rikiavosi bendram, smagiai nuteikiančiam, rytiniam apšilimui Zumbos šokio ritmu. Ir koks sutapimas! Su pirmais muzikos akordais – nustojo lyti. Pamiklinę kojeles, pakilnoję rankeles, žygeiviai patraukė į kruopščiai pažymėtas trasas. Patyrusių, nuolat tokiuose renginiuose dalyvaujančiųjų, laukė ilgesnė 42 km trasa lauko ir miško keliukais. Pradedantieji, ar menkesnio fizinio pasirengimo dalyviai, rinkosi 26 km trasą. Tačiau juk ne nueiti kilometrai svarbiausia.
Šį laisvalaikio praleidimo būdą vis dažniau ir dažniau renkasi ne tik aktyvaus laisvalaikio, bet ir gamtos, savo krašto mylėtojai ir puoselėtojai. Tad nekeista, kad kiekvienas, kuriam artimas toks požiūris, net pirmą kartą atėjęs, pasijunta „tarp savų“. Spaudžiamos rankos, glebėsčiuojami pečiai, akyse šoka ugnelės, lūpose žydi šypsenos… Ar tikrai kas sakė, kad lietuviai – niūri tauta?
Devintą ryto paskelbiamas startas. Abiejų trasų žygeiviai turi galimybę apsilankyti tradicinių amatų centre Upytės kaime, įkopti į tūkstantmetę istoriją skaičiuojantį Upytės piliakalnį, kitaip dar žinomą kultinio lietuvių liaudies pasakų personažo – Čičinsko kalno vardu. Taip pat užsuka į istorines Naujamiesčio karaimų, pakviestų į kraštą dar Vytauto Didžiojo laikais, kapines, gėrisi išskirtinės išvaizdos Kalnelio daugiakamiene pušimi bei ties Nevėžio upės vingiais atsivėrusia Murmulių atodanga.
Mistinių pojūčių mėgėjai turėjo progą apsilankyti Nevėžininkų koplytėlėje, kurioje, anot vietinių, dingsta telefono ryšys ir vaidenasi mistiniai personažai. Čia žygeivių laukė siurprizas. Juos pasitiko šakas siūbuojantys beržai, laužo dūmai, pelėdos ūkavimas ir… Raganos! Dalyviai, pasirinkę ilgesnį maršrutą, be visų šių objektų dar aplankė paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sodybą, apžiūrėjo ten įsikūrusį Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro muziejų. Kontroliniuose punktuose, kur dalyvio kortelėse paliekamos atžymos apie nueitą atstumą, žygeivių laukė karštas plovas, arbata, bei žygio rėmėjų dovanoti skanumynai.
Sunku nupasakoti visas žygio metu patirtas emocijas: bendruomeniškumo jausmą, kai statai koją į bendražygio pažliugusioje dirvoje įmintą pėdą, su viltimi, kad mažiau įklimpsi; ištiestą pakeleivio ranką brendant per šįmet upeliais virtusių melioracijos griovių brastas; žvarboką rudens vėją, gairinantį skruostus ir iš galvos išvėdinantį per darbo savaitę susikaupusią įtampą ir stresą. Taip ir norisi pacituoti žygeivės žodžius: „Kuo daugiau purvo ant batų, tuo mažiau jo galvoje“. Kviečiame kitąmet prisijungti ir Jus!
Daugiau žygio akimirkų: https://web.facebook.com/pg/pzasociacija/photos/?tab=album&album_id=2106914609535951
Vytauto Gadliausko nuotraukos.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!