Paveiksluose – laimingi, mylintys, svajojantys

-Mama man niekada nebuvo ir nėra tik mama. Visada – kažkas daugiau: mama – draugė, mama – mokytoja. Manęs nepaliauja stulbinusi jos jaunystė. Ji kartais gerokai pralenkia mane savo gyvybingumu, ir man gaila, kad aš nemoku taip krykštauti, kaip ji – beveik vaikiškai, ir uždegti, įkvėpti – jai tai taip natūralu, kaip ištarti „Labas rytas“, – taip kalba ėriškietė Ieva  apie mamą – Renatą Laučkienę – meno žmogų plačiąja prasme: tapantį, rašantį, kuriantį dainoms tekstus, akomponuojantį pačios sueiliuotiems posmams gitara, ir, tarytum to dar būtų maža,  savuoju tikėjimu gerumu ir meile besidalinantį su kitais.

Ievai skuba antrinti brolis Simonas:

-Mama neįveikiama optimistė. Vos spėji pasakyti, kad kažkas nesiseka, ji akimirksiu sustabdo, tvirtindama, kad viskas bus gerai ir švyti tokiomis teigiamomis emocijomis, jog nebelieka nieko kito, kaip tik patikėti pačiam. Mama visuomet teisi: viskas būna gerai.

TIK TEPTUKU IR GALVA

Laučkų šeima, pasakoja Renata, Ėriškiuose atsidūrė atsitiktinai. Tiesiog prieš kelerius metus, svajodama apie erdvesnį būstą, bandydama sutilpti viename bendrabučio kambarėlyje Panevėžyje, perskaitė skelbimą, kad Ėriškių gyvenvietėje parduodamas namas. Apžiūrėjo, suderėjo kainą, nusipirko. Išsyk patiko vieta: tvenkinys, apie kurį telkiasi ėriškiečių gyvenimas, žaluma, ramybė, kuri Renatą, pratusią prie miesto šurmulio, pradžioje gerokai trikdė. Ji vis nuogąstaudavo, kodėl čia taip tylu, kur žmonės, mašinų ūžimas, žiburiai vidury nakties. Namiškiai net smagiai pasišaipydavo: „ Tau, tikriausiai, ne pro šalį būtų „maksimą“ vidury kiemo pastatyti“.

Jei ne laimingas sutapimas – išsyk pasiūlytas darbas kultūros centre, moteris, prisipažįsta, gal net būtų puolusi į depresiją: pasikeitė viskas – aplinka, supantys žmonės, kurie geriausiai jaučiasi savo daržuose,  galiausiai pro vietinių akis nepraslydo, kad miesčionka neišmano jokių žemės ūkio darbų.

-Pradžioje klausinėdavo: gal tu pomidorų, agurkų neturi, gal tau tokio ar kitokio daigo reikia, – juokiasi tik teptuku ir galva, kaip pati sako, mokanti darbuotis tautodailininkė, – o paskui priprato: pamatė, kad daržų aš tikrai nesiruošiu sėti, kad nereikia kreipti dėmesio į mano „keistybes“, o aš suvokiau, kad ne tik turiu išmokti išgyventi tuos kaimo ir miesto kontrastus, bet keistis pati. Supratau: jei noriu čia būti sava, turiu duoti naudos šitai bendruomenei. Pirmiausia – kaimo vaikams, juk dirbu Kultūros centre meno vadove: mokau piešti, dainuoti, groti gitara. Po to pagalvojau, kad negalima be dėmesio palikti ir kaimo moterų. Raginau: puoškitės, moterys, būkit gražios, tiesiog išeikit iš savo kiemų, burkimės į klubą, turėkime pomėgių, skirkime laiko jiems, tobulėkime. Atsirado bendraminčių, keitėsi jų požiūris į mane. Nebeatrodžiau tokia nesuprantama keistuolė iš svetimos planetos. Susidraugavome.

KAD MATYTŲSI MEILĖ

Ar kitaip pradėjo Renata tapyti Ėriškiuose?

-Ne, – purto galvą. – Kūrybos temos nesikeitė. Vistiek man patinka žmones piešti. Taip, gamta graži, man joje gera, fantastiškai pailsiu, pasisemiu idėjų, bet mano darbų herojai – žmonės. Man rūpi perteikti jų nuotaikas, grožį – ne tik akiai matomą, bet ir šilumą, iš akių sklindančią, arba santykį į mylimą žmogų. Mano paveiksluose žmonės gyvi – laimingi, mylintys, svajojantys. Visi mano darbai padaryti su meile. O viskas, kas padaryta su meile, tikra.

Renatos darbų vertintojai, žiūrovai, pirkėjai – jauni žmonės. Daugiausia – draugai, bendraminčiai, ir nauji: sužinantys iš savųjų pažįstamų, skambinantys, ateinantys, prašantys paveikslo meilės tematika. O Renata juos perspėjanti: nesitikėkite, jūros nepiešiu tikrai. Gerai, sutinka, bet piešk taip, kad matytųsi –  tai meilė, kad gražu būtų.

Beje, Renata užsakovo pageidavimų tvirtina aklai nevykdanti: kiekvieną darbą dirbanti taip, kad, pirmiausia, jai pačiai patiktų, žodžiu, kad tikėtų tuo, ką daro, todėl dar nėra atsitikę taip, kad atėjusysis atsiimti dovanos, ar staigmenos – nusiviltų.

„TIKIU GĖRIU“

-Didžiausias mano mokytojas – pats Gyvenimas. Jokie universitetai, jokia mokykla nepajėgi konkuruoti su gyvenimiškąja patirtimi, – sako Kauno Stepo Žuko dailės technikumo ugdytinė. – Ir dabar aš dar mokausi, ieškau.

Renata neapgailestauja, kad buvo laikas, kurį skyrė ne kūrybai – šeimai, vaikams. Todėl dabar vyresnėliai – Ieva ir Simonas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Dukra groja smuiku, sūnus – altu. Namuose klega tik mažėlė, trečiokė Kristina. O kai vasarą visi susirenka, Renata teptukus paslepia iki rudens. Ilgi, šviesūs vakarai skirti bendravimui su vaikais. Pokalbiams, diskusijoms, muzikavimui, buvimui kartu – ne bet kokiam – kūrybiškam.

Vyrui nerti į meno pasaulio gelmes – paprasčiau, svarsto Renata, įžvelgdama keletą priežasčių. Pirmiausia yra galimybė atsiriboti nuo buities, rūpesčių dėl vaikų. Būtent pastarųjų, pasiryžus išleisti Ievą ir Simoną – vos  ketvirtokus – į Vilnių, į Čiurlionio menų mokyklą, nestigo. Nebūdama šalia kas dieną, ji buvo gal keliolika kartų arčiau už tas, kurios kasryt kviesdavo saviškius prie pusryčių stalo ir lepindavo gardžiomis vakarienėmis. Renatai teko atlaikyti moteriško „solidarumo“ bangą – kokia, neva, tu motina, kaip  negaila tokių mažulėlių taip toli išleisti… Kas tuomet dėjosi jos širdyje? Žinoma, vyko kova: abejonių, argumentų, emocijų:

-Todėl ir tapiau angelus, nes reikėjo vidinės jėgos, kuri pasakytų: „Viskas gerai“. Reikėjo tikėjimo – viskas bus gerai. Reikėjo angelų patikinimo, nes žmonės yra žmonės… Vieni gyvi vienomis vertybėmis, kiti – kitomis, treti apskritai jų neturi, o didžioji dauguma – kategoriški, linkę smerkti. Bet mes ištvėrėme, ir dabar mano vaikai – stiprūs.

Renata, gyvenimo mokykloje besistengianti atskleisti kūrybos paslaptis, tvirtina seniai išmokusi vieną tiesą – kas benutiktų, svarbiausia – išlikti žmogumi. Jausti. Į širdies skrynutę įdėti tiek, kad, reikalui esant, galėtum pasiimti, pasidalinti, išdalinti. Kad turėtum ką duoti, reikia gauti pačiai. Iš ko?

-Iš Dangaus. Tiesiog iš aukštybių, – spigina juodomis akimis menininkė. – Iš ten ateina visas gėris. Aš juo tikiu. Tapau angelus, bet aš nesieju jų su religija. Mano angelai – kaip tik tas Gėris. Tikiu gėriu, tikiu meile. Ko vertas būtų gyvenimas be jų…

Aišku, tame gyvenime nutinka įvairiai: patys artimiausi žmonės kartais ima ir sujaukia pozityvų pasaulio vaizdą – savuoju apsiniaukimu, niurzgėjimu. Ir tada reikia iš naujo atsikovoti savo šviesiąją pusę, išgainioti visus šešėlius. Štai tuomet menininkė sako pajuntanti: laimė yra, ji – reali būsena:

-Jeigu būčiau nelaiminga, tai kažkokiu būdu atsispindėtų mano darbuose, atsėlintų, prasiskverbtų į juos. Esu pakankamai laiminga. Dabar. Nežinau, kas bus vėliau.

IŠ VISOS ŠIRDIES

-Jeigu myliu, tai iš visos širdies. Jeigu pykstu – irgi iš visos širdies. Esu labai emocionali. Bet nuoskaudų nelaikau. Dažnai girdžiu: neimk visko taip giliai į širdį. Betgi aš turiu širdį – ir ją man skauda, – toks Renatos  žodinis autoportretas. – O skaudžiausia – namiškių kritika.

Moteris neneigia: esanti maištinga asmenybė. Ypač ją audrina griežtos taisyklės – tokias išsyk knieti sulaužyti, nepaisyti, užbrėžtas ribas – tuoj pat  peržengti. Ji visuomet klausia – kodėl turiu elgtis pagal kažkieno sugalvotus reikalavimus, jei noriu kitaip, savitai? Ir tas kitoniškumo ieškojimas jai – įdomus. Ji nenori gyventi „kaip visi“, jai nuobodu. Jai būtinos spalvos. Pačios sumaišytos, įgaunančios begales atspalvių.

Pernai Renata išleido dukros Ievos grafikos darbais iliustruotą knygą „Popieriniai paukščiai“. Tiesiog sau, apie save. Tokius skaitinius prie kavos – apibūdina proza surašytas neilgas miniatiūras, kurias perskaičiusieji  nustemba: „Tai apie mane“.

Ingrida Paškauskaitė