Alfridas Pajuodis: tarp triukšmingų megapolių ir Lietuvos laukų tylos

„Mėnulio akmens“ skulptūrų parkas – tokią rodyklę išvysta nepabūgę žvyrkelio dulkių kelyje nuo Naujamiesčio link Krekenavos – pro Vadaktėlius, Nevėžio pakrantėmis keliaujantieji. Iš tiesų šių valdų šeimininkas – pasaulinio garso panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis, didingų monumentų pristatęs visoje Europoje, o tuos kūrinius, kurie, deimantinių pjūklo ašmenų paliesti, niekur neiškeliauja, įkurdinęs Leonardavo dvaro  alėjose, nors, teisybės vardan reikia pasakyti, kad dvaro tik pavadinimas telikęs. Ir dar medžiai, bevirstantys nuo amžiaus ar kartkartėmis prasiaučiančių vėtrų. Bet grynas miestietis menininkas sako jau taip susigyvenęs su šios vietos dvasia, su gamta susibičiuliavęs, kad net ekologinį pjovimą dalgiu meistriškai įvaldęs.

-Ne kiekvienas žino, kas tai yra, – juokiasi, ir nežinantiems paaiškina: – tai toks mostas, kai atgal einantis dalgis atbaido varles ir rūpūžytes, kad jų nesužalotum, ir sekantis rėžis būna vėl švarus.

NE PROBLEMA, BET NEPAPRASTA

Įsitaisome prie galingo akmens. Klausiu: ar tai ir yra šio parko centrinė, kertinė vieta. Taip, sako skulptorius, kaip tik taip, nes tas darbas ir vadinasi „Kertinis akmuo“. Vienas tokiu pavadinimu stūkso Senvagėje, kitas, visiškai kitoks, „Mėnulio akmens“ skulptūrų parke. Ir su tuo akmeniu, pasakoja menininkas, net nutikimas spėjo įvykti: besidairę paminklosaugininkai pareikalavo, girdi, grąžink akmenį, nes jis toks senas, ir tiek jame laiko ženklų, kad jį reikia būtinai aprašyti, apskaityti, įtraukti į saugotinų sąrašus. Ir tik tada, kai parodęs, kad čia specialiai akmens meistro padirbėta, kad ir archaiškumo kūriniui netrūktų, bet tuo pačiu ir modernizmo, tik tuomet specialistai atsitraukė ir „Kertinį“ paliko ramybėje. O tas „Kertinis“ jau toks: jis neturi jokių aukojimų, jokių simbolikų, išskyrus modernius taškus: trikampis, apskritimas, kvadratas.

-Kaip daug kas laikosi gyvenime ant trijų taškų – tikėjimas, viltis, meilė, ar žemė, vanduo, oras, – tokios štai abstrakcijos čia sudėtos. Kitos skulptūros kaldintos bibliniais motyvais, na, ir, žinoma, ne paskutinėje vietoje gamta. Tandemas: natūra – kultūra. Kai kas perimta iš tarptautinių simpoziumų – kai kokie atradimai, kai kokios formos panaudotos. Kaip kad Sudano, Sibiro, Skandinavijos marmuro gabalėliai. Ir, kai saulė pašildo, vienas būna šaltas, kitas šiltas – simuliacinei srovei, na, tokie įdomūs dalykai jutimui, ir archaiškai.

Kūryba, anot Alfrido, jokiu būdu vienoje temoje neišsitenka. Kinta ir darbų skaičius: vietoj kažkokiu būdu dingstančių atsiranda nauji. Didžiąją dalį kūrinių sudaro paties Alfrido kelias ir keliolika tonų sveriančios skulptūros, kurias ir atvežti, ir pastatyti gana sudėtinga. Ne tik techniškai, bet ir finansiškai. Kai idėja – intelektualaus parko koncepcija – kybo ant vieno menininko entuziazmo, belieka konstatuoti, jog tai – neįtikėtinai brangus hobis. Bet apie problemas skulptorius pareiškia nekalbėsiąs. Jau iš principo pats žodis, pranešantis apie sunkiai įveikiamą užduotį, klausimą, į kurį atsakyti keblu, nuteikia neigiamai. Todėl neverta nė sakyti, jog rūpintis parko aplinka: nupjauti žolę, surinkti šakas, skulptūras nuvalyti vienam – problema. Geriau, moja ranka, tebūnie nepaprasta.

TRAUKA – ISTORIŠKAI NULEMTA

Vietą, kur kursis parkas, pasakoja, nulėmė pati koncepcija. Pradžioje linko prie kitos teritorijos, bet suprato: bus bėdos su erdvėmis, pastatais, rekonstrukcijomis. Na ir kas, kad pigiai įsigytų: seniūno paskaičiavimais tai tebūtų atsiėję vos septynis litus ir šešiasdešimt centų, bet tolesnės investicijos vargu ar išsitektų dviejose dešimtyse milijonų. Menininkui apie tokius pinigus – pasvajoti. Bet išeitis atsirado.

-Perkėliau senelio dirbamą žemę: profesionalai ją aria ir gauna naudą, o aš čia, parke, darau menus. Ir edukacija čia vyksta – atvažiuoja mokinių ekskursijos, stovyklautojai, įvairiausi moterų klubai, visokiausios bendruomenės ir partijos, jaunimas – turistai, dviratininkai, motociklininkai,  netgi piligrimai – kas čia tik nepraeina, – vardija keliauninkų grupes skulptorius. – Šitas kelias turi trauką – istoriškai nulemtą: gi kažkada čia ir buvo tas senasis „Via Baltica“. Kitų kelių nebuvo. Visi keliai ėjo pro dvarus, pagal upę, ir pašto karietos važiavo, taip pat ir čia – nuo seno liko ta turistinė trauka. Labai nesunku būtų ją atgaivinti: užtektų, kad kelią paasfaltuotų, o aš jau čia per tą laiką šį bei tą padarysiu. Jau dabar yra gal vienuolika skulptūrų, dar namie dvi – baigtos, tik neinstaliuotos – veiksmas vyksta.

ŠIRDIMI, NE TIK SMEGENIMIS

Ar, apkeliavusiam didžiąją pasaulio dalį, kūrusiam kokiuose dvidešimtyje tarptautinių plenerų, stačiusiam monumentus daugelyje valstybių – po vieną, du, penkis, Danijoje – net septynis, paskutinįkart pernai – Italijoje, ne per ankšta Panevėžyje, galiausiai Lietuvoje? Ne, sako. Lietuva – gimta šalis, ir nuo jos niekuomet nebuvo nusisukęs. Valdžia ir Tėvynė juk ne tas pats: nepradėsi gi širsti ant savo krašto, kad valdininkams regionai rūpi tik teoriškai, o praktiškai – anaiptol.

Ar sulauks „Mėnulio akmens“ skulptūrų parkas, ambicingą pavadinimą gavęs nuo didžiausio čia pastatyto, daugiau kaip aštuonias tonas sveriančio, faktūra ir forma kosminį objektą primenančio kūrinio, bent panašaus bruzdesio, kaip pačioje pradžioje, tik įsikūręs ( 2005m. ), ir keletą metų po to, kai A. Pajuodis kaip apsėstas stengėsi draugėn burti įvairių menų entuziastus – kas žino. Vienas pats, sako, nebeišgalėsiantis. Ir ne tai svarbiausia. Kalbėti reikia apie meno, menininko misiją plačiąja prasme. Juolab kai jau tiek padaryta:

-Čia – intelektualus menas, kuris neturi tokio didelio lankytojų skaičiaus dėl savo rafinuotos formos, dėl tam tikrų intelektinių savybių, reikalingų, kad suprastum, pajustum, galų gale. Nes menas dažnai pajaučiamas širdimi, bet nesuprantamas tik smegenimis. Ir, manau, kad tuos popparkus, kurie dabar dygsta vienas po kito, pastatys verslas, bet kultūros rūpestis – padaryti tokį meninį produktą, kuris gal ir neatneš milijonų, bet bus įdomus, sielą gydantis. Tai aš tą ir darau.

***

Kaip sekėsi miestiečiui tarp plynų laukų, senose ūksmingose alėjose ir bebrų kaimynystėje? Kaskart naujai, sako skulptorius. Tas santykis kito, šiltėjo, paprastėjo.

-Aš tikras panevėžietis, čia gimiau, metus gyvenau Kaune, šešerius – Vilniuje, teko trupučiuką pagyvent ir Paryžiuje. Aplankiau didžiuosius pasaulio megapolius – nuo Niujorko iki Berlyno. Esu Berlyno dailininkų sąjungos narys. Ir, žinot, pradžioj mano santykis su ta vieta – Leonardavo dvarviete Krekenavos seniūnijoje buvo toks epizodinis: man reikėjo įgyvendint savo idėją. Ir tik paskui atsirado dvasinis ryšys, gamtos supratimas, draugystė su visa augmenija ir gyvūnija, kurios čia tiek daug, ir kuri, nepaisydama žmogaus, gyvena savo ritmu, ir tai yra nepaprastai žavu. Dabar aš čia – savas.

 Ingrida Paškauskaitė