Nerutė Čiukšienė: „Steigsime Vaikų keramikos muziejų“

Šiais metais Nerutė Čiukšienė tarptautiniame keramikos simpoziume nedalyvavo. Bet į kolegų parodos atidarymą Panevėžio dailės galerijoje iš Pasvalio vyko specialiai. Rūpėjo pamatyti, ką per mėnesį sukūrė dešimt menininkų iš JAV, Ispanijos, Rumunijos, Baltarusijos, Irano ir, žinoma, iš Lietuvos, nes buvo gal net visi devyni simpoziumai iš dvidešimties, kai kartu su kitais, ir ji nekantriai trypčiodavo prie krosnies, laukdama, kol ši parodys, ar neskilo, nesubyrėjo koks glostytas nuglostytas akmens masės luitas, paverstas tuo, kuo liepė ilgai persekiojęs regėjimas, ar ką tik švystelėjusi vizija.

IR DAILININKĖ, IR MOKYTOJA

-Labai džiaugiuosi, kad pačiai tiek daug kartų teko stovėti Dailės galerijoje per parodų atidarymo iškilmes – kaip Panevėžio simpoziumo dalyvei. Tai man – neįkainojama patirtis: ir kaip dailininkei, ir kaip mokytojai. Įgytomis žiniomis netrukus galėjau dalintis – net šiek tiek įtakoti vaikų kūrybą, – sako Pasvalio vaikų muzikos mokyklos dailės skyriaus įkūrėja Nerutė Čiukšienė. – Taigi, kiekvienas simpoziumas, jo metu sukurti darbai yra savaip unikalūs, kadangi vien faktas, kad dalyvauja žmonės iš įvairių šalių – su savitomis tradicijomis, išskirtine kultūra – iškalbingas.

Pati keramikė, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, intensyviai pradėjusi dalyvauti parodose ir simpoziumuose ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Ispanijoje, Latvijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, rengusi personalines parodas – panevėžietė. Pasakoja baigusi tuometę 4-ąją vidurinę, vėliau – penkiolika metų Dailės mokykloje ugdžiusi panūdusius mokytis šio įvairiapusio meno subtilybių.

PASVALIUI PASISEKĖ

Pasvaliui menininkė savajame gyvenime iš pradžių skyrusi laikiną misiją – mat, vyrui gavus paskyrimą, ilgokai tikėjusi, kad netrukus grįš į Panevėžį – vėliau jai suteikė kitą prasmę: kiek čia to kelio – vos 38 kilometrai, juolab kad atstumas – jokia kliūtis norinčiam pasiekti Aukštaitijos sostinę, draugus, tuos, kuriuos nori pamatyti, aplankyti, pasikalbėti.

-Štai ir dabar po parodą vaikšto mano buvusi klasės auklėtoja, – mosteli, džiaugdamasi mielais susitikimais, reiškiančiais išsaugotą ryšį ne tik su brangia vieta, bet ir žmonėmis.

Taigi, Pasvaliui pasisekė. Todėl, kad keramikė buvo ta, kuri nepabūgo biurokratinių nepatogumų ir įsteigė Dailės skyrių. Šiandien jame ir dirba, ir eina vadovės pareigas. Laikas greitas – jau 21 – erius metus. Ir pasvališkius į keramikos meną ir šio meno atstovus išmokė žvelgti kitaip. Užaugino žiūrovą, vertintoją.

-Ar reikia ką bepridurti? – į retorinį pačios ištartą klausimą – atsakymas: – šiuo metu Pasvalyje veikia dvi keramikos parodos: viena – krašto muziejuje, kita – kultūros centre. Ir apskritai, su mokiniais esame nuolatiniai įvairių parodų, konkursų dalyviai. Artimiausias planas – rudenį rengti parodą Seime.

KERAMIKAI – GERI ŽMONĖS

Tiesa, su menininkais dar yra įkūrę tokį klubą „Rats“. Tai – pasvalietiškas pavadinimas, nes ir vienija jis pasvaliečius. Jam priklauso dvylika neramios dūšios kūrėjų, kuriems vieni niekai – išvežti saviškių parodą kur nori, neapsibrėžus tik namų teritorijos.

Ar, po visų darbų, pareigų, įsipareigojimų lieka laiko kūrybai?

Nerutė nesiskundžia. Ne kažkiek, pripažįsta, trupinukai: savaitgaliais, vasarą – per atostogas.

-Negalėčiau pavadinti savęs labai produktyvia kūrėja, – savikritiška keramikė. – Nelabai daug kur esu važiavusi – kažkaip man tas Panevėžio molis labiausiai patinka. Ir pats Panevėžys. Nors, apskritai, keramikams visur gerai, kur yra gero molio. Štai Katalonijoje, kur ruošiausi personalinei parodai, taip pat labai patiko: ir molis, ir krosnis, ir nuostabūs žmonės.

Keramikai apskritai šilčiausi žmonės, juokiasi. Nepamiršta priminti: su keramikais – visur gerai. Ir pridurti: ji taip galvojanti.

Panašiai, matyt, galvoja ir tie, kurie neakli: už jaunųjų menininkų ugdymą, kūrybinę veiklą, Pasvalio vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje Nerutei Čiukšienei prieš kurį laiką paskirta Pasvalio krašto premija. Bet tai – jau būtasis laikas. Ši diena, anot kūrėjos, skirta ne mažiau reikšmingiems svarstymams: reikia steigti  Vaikų keramikos muziejų. Jeigu pasiseks, sako, galbūt, taip ir atsitiks. Žinant, kad kitas kelias neįmanomas – tik pasiseks, vadinasi, metas rengtis įkurtuvėms.

Ingrida Paškauskaitė