Liepos 25-oji – Šv. Jokūbas. Rugiapjūtės pabaiga. Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo diena

Šią dieną lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena dar buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis.

Liepos 25-oji – Kristoforo diena. Šv. Kristoforas laikomas keliautojų, sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų, keltininkų ir Vilniaus miesto globėju. Šv. Kristoforas vaizduojamas su lazda ir vaikeliu Jėzumi ant pečių. Vaikelis viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Toks jis yra ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 m. Dabartinis Vilniaus herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis. Nuo 1998 metų nusipelnę miestui vilniečiai kasmet apdovanojami šv. Kristoforo statulėlėmis.

Katalikai tiki, kad šv. Kristoforas saugo nuo nesėkmių kelionėse ir nuo stichinių nelaimių: griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų, todėl lakūnai ir vairuotojai nuo seno segėjo ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties.