Paslaugų kainos – pakeliui į Vakarus

Vartojimo paslaugų kainos Lietuvoje praėjusiais metais augo labiausiai Europos Sąjungoje (ES) – daugiau negu 5 proc. per metus. Panašiai didėjo ir vidutinis darbo užmokestis. Vienos paslaugos brango labiau, kitos mažiau, bet kainų didėjimo kryptis, kurią iš dalies lėmė įvestas euras, buvo akivaizdi. Tokia ji dar liks ir artimiausiu metu dėl laukiamo tolesnio vidutinio darbo užmokesčio augimo ir tikėtino paslaugų kainų artėjimo prie ES vidurkio.

2014 metais Lietuvoje vartojimo paslaugų kainos sudarė 44 proc. ES vidutinio kainų lygio. Atotrūkis per 2015 metus sumažėjo, nes paslaugos ES vidutiniškai brango tik šiek tiek daugiau negu 1 procentu. Paslaugų kainos, kaip ir vidutinė alga, palyginti su Latvija ar Estija, Lietuvoje yra pastebimai žemesnės. Tiesa, vartojimo prekių kainos Lietuvoje nuo ES kainų lygio atsilieka kukliau – skirtumas mažesnis negu 20 procentų.

Bilietai į kiną Vilniuje vis dar pigesni negu Rygoje ar Taline

Pamatyti, kad paslaugų kainos Lietuvoje yra vis dar mažesnės negu daugelyje ES šalių, nesunku. Pavyzdžiui, bilietas į kino teatrus, priklausančius tai pačiai bendrovei, praėjusį penktadienį Vilniuje kainavo 6, Rygoje 6,8, Taline 7,3, o Helsinkyje 14,5 euro. Berlyne, kur paslaugų kainos pagal oficialią statistiką daugmaž atitinka ES kainų vidurkį, bilietas į panašaus stiliaus kino teatrą penktadienį kainavo 10 eurų. Kitas paslaugų pavyzdys: vienkartinis transporto bilietas Vilniuje kainuoja 1, Rygoje 1,15, Taline 1,6, Helsinkyje 3,2 euro. Berlyne šio bilieto kaina priklauso nuo kelionės atstumo ir svyruoja nuo 1,7 iki 3,3 euro. Toks kainų pasiskirstymas sutampa su oficialios statistikos skelbiamais duomenimis ir parodo, kad daugelio paslaugų kainos Lietuvoje mažesnės negu Latvijoje ir Estijoje ir įvedus eurą. Beje, įvedus eurą mūsų šalyje išties lengviau lyginti kainas bent jau su kitomis euro zonos šalimis. Ilgainiui paslaugų kainos Lietuvoje turėtų artėti prie ES vidurkio vien dėl tikėtino spartesnio negu ES darbo užmokesčio augimo ir greičiau didėjančios vieno darbuotojo sukuriamos pridėtinės vertės šalyje.

Kas lemia kainų skirtumus?

Svarbiausi vartojimo prekių ir paslaugų rinkų skirtumai, lemiantys kainų skirtumus ES, yra du. Pirmasis – prekės gali būti laisvai pervežamos iš vienos valstybės į kitą, priešingai negu paslaugos. Todėl prekių kainų skirtumus vienoje prekybinėje zonoje teoriškai daugiausia lemia transportavimo sąnaudos ir mokesčiai. Pavyzdžiui, Lietuva yra gana toli nuo didžiausių ES vartojimo rinkų (Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos). Todėl pagamintas prekes Lietuvoje galima parduoti pigiau vidaus negu eksporto rinkose tol, kol tai padengia galimas transportavimo sąnaudas. Ir priešingai, tokios paslaugos kaip kirpimo ar mobilusis ryšys yra vietinės paslaugos ir tiesiogiai nekonkuruoja su paslaugomis užsienio šalyse.

Svarbus ir antrasis prekių ir paslaugų skirtumas – paslaugų kainos labiau priklauso nuo tos šalies gyventojų pajamų. Kuo didesnis vidutinis darbo užmokestis, tuo didesnės kainos už paslaugas galima prašyti iš vartotojo. Ir priešingai, kuo labiau auga darbo užmokestis paslaugų sektoriuje, tuo labiau didėja ir paslaugų kainos, nes darbo jėgos sąnaudos sudaro didžiausią paslaugų verslo išlaidų dalį. Tuo tarpu žaliavų kaina dažnai būna svarbiausia prekių savikainos dalis, o daugumos žaliavų kaina nustatoma biržoje. Todėl importuojamų metalų ar žemės ūkio produktų kaina negali smarkiai skirtis ES šalyse.

Kad pragyvenimo lygis gerėtų, turi didėti darbo našumas

Didesnės kainos ir oficialios algos nebūtinai rodo aukštesnį pragyvenimo lygį – pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, atsižvelgus į kainų skirtumus šalyse, Lietuva lenkia ne tik Latviją, bet ir Lenkiją. Tada, kai darbo užmokestis auga greičiau negu darbo našumas (vieno užimtojo sukuriama pridėtinė vertė), žmonės uždirba daugiau, bet šalyje pragyvenimo lygis smarkiai negerėja, nes papildomų pajamų nauda mažėja dėl įsibėgėjančios infliacijos. Šalies ekonomikai būna daug naudingiau, jei atlyginimai kyla prekes eksportuojančiuose prekių ir paslaugų sektoriuose, kurie gali mokėti didesnes algas dėl didinamo darbo našumo ir kuriamos didesnės pridėtinės vertės. Būtent žodis našumas, kurį dažnai pamiršta valstybinės įstaigos ir institucijos, o ne minimalaus darbo užmokesčio augimas artintų Lietuvą arčiau ES vidurkio ne tik pagal kainas, bet ir pagal pragyvenimo lygį.

Per artimiausius dvejus metus Lietuvoje ekonomikos plėtra turėtų lenkti ES ekonomikos augimą, o vidutinis darbo užmokestis dėl mažėsiančio nedarbo ir sparčiai didėjančios minimalios algos augs daugiau negu 5 procentais. Tad šių metų pabaigoje pastebėsime, kad ir paslaugų kainos vis labiau artėja prie europietiškų.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas