Mokytojo prisiminimai…

Vasario 1 d. 90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas Strigailiškio kaimo gyventojas, buvęs mokytojas  Vytautas Černiauskas. Sveikatos, gražių dienų ir artimųjų meilės, Dievo palaimos jam linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir Ignalinos seniūnijos seniūnas Jonas Polito.  Džiaugėsi jubiliatas svečiais ir jam parodytu dėmesiu, daug apie savo gyvenimą pasakojo, visas 45-erių metų mokytojavimo darbovietes su darbo metais išvardijo, prisiminė ir savo senelius bei prosenius. ,,Gimiau Varginių (anksčiau Verginių) kaime, čia jis nuo Rimšės į Daugėliškį važiuojant. Jaunas buvau labai drūtas ir gero proto. Daugybę eilėraščių, pasakėčių mokėjau. Mokslai sekėsi, labai patiko matematika, istorija…“,– porino guvus senolis.

Vytautas su žmona Bronislava gyvena dideliame name, kurį jaunystėje abu pasistatė. Tuomet, kaip juokauja, nebuvo mada mažų namelių statytis, o dabar, kai jau liko vienu du, name tikrai jiems per daug erdvės, bet užtai abu poniškai  turi sau po atskirą kambarį, o kai visa šeima suvažiuoja, tai jau ir visai smagu būna. Seniūnas sakė, kad Vytauto jis nėra matęs sėdinčio, kai pro šalį važiuoja, kai jį aplanko, vis randa krutantį, dirbantį. Na, gal tik žiemą gali atsipūsti. Ypač tų darbų daug vasarą. Vytautas puikus sodininkas, savo pavyzdingai išpuoselėtą sodybą kruopščiai prižiūrintis ir viskuo besirūpinantis. Svečių belaukdamas ir nuo  keliuko, ir nuo takelių sniegą nuvalė.

Pirmoji Vytauto darbovietė buvusi Sadūniškio pradinė mokykla su daugiau nei 30-čia mokinių (apie 4 km nuo Ceikinių). Čia jis dirbti pradėjo 1953-aisiais, tik pabaigęs Švenčionėlių mokytojų seminariją, kur studijavo ketverius metus. Mokytojavo ir, kaip mena, kaimo pirkaitėje gyveno dešimtmetį, paskui jį perkėlė į Janavos pradinę mokyklą. Čia jau mokinių būta mažiau – tik 16-ka. Vėliau vėl kraustymasis – mokytojas sutiktas Švedriškės aštuonmetėje. Vytautas išmoko kino mechaniko amato, taigi jau ne tik mokytojavo, bet ir kiną kaimo žmonėms rodė.  Abiejose mokyklose dirbo po ketverius metus, o paskui 11-kai metų apsigyveno Ginučiuose, kur tik ką buvo pastatyta nauja mokykla. Tuomet mokytojams butai buvo skiriami dažniausiai toje pačioje mokykloje ir už juos mokėti nereikėjo. Pradinių klasių mokytojų vyrų buvę ir daugiau, tai niekam neatrodė keistenybė.  Ir vaikai buvę labai geri, klausydavo mokytojo. Per visus darbo metus pasitaikė tik vienas, kurį po pirmos klasės namo paleido, nes ir elgesys, ir protelis nepasidavė nei auklėjimui, nei mokymui…  Na, o paskutinė Vytauto darbovietė – jau Strigailiškis. Pradinė mokykla čia buvusi toje vietoje, kur dabar restoranas ,,Romnesa“. Vytautas 1975 m. įstojo į Vilniaus universitetą, čia baigė istorijos studijas. Prieš tai dar buvo bandęs ir prancūzų kalbą, tačiau po metų metė, nes suprato, kad tai ne jam.

Būsimą žmoną Bronislavą, gražią ir dailią siuvėją, Vytautas nusižiūrėjo šokiuose, dar mokytojaudamas pirmojoje savo mokykloje. ,,Net ir nežinau, kodėl mūsų keliai susiėjo, jaunutė buvau, ištekėjau vos 21-erių, paprastos buvo tos mūsų vestuvės. Susivinčiavojom Reškutėnų bažnyčioje slapčia, kunigėlis šliūbą davė beveik naktį. Pas mano seserį nuvažiavom, ji kaip tik prie bažnyčios gyveno…“,– prisimena Bronislava.  O Vytautas patikslina, kad tai įvykę 1956 metais, antrąją šv. Kalėdų dieną, tuomet labai stipriai snigę… Gražiai abu 66-us metelius santuokoje gyvena, vienas kitam padėdami. Kuo toliau, tuo labiau reikia tos pagalbos. Bronislava labai sunkiai vaikšto, Vytauto širdelė silpna, klausa vis mąžta… Dabar jų vienintelis džiaugsmas sūnaus Osvaldo ir dukters Violetos šeimos. Senoliai turi 5 anūkus ir jau du proanūkius. Jie rodo nuotraukas: čia anūkė Dovilė baigė teisės studijas (šalia išdidus senelis stovi), čia visi gražūs ir pasipuošę proanūkio Benedikto krikštynose, čia vienos, čia kitos anūkės vestuvės…

Vytauto senelis Juozas Paukštė, kariavęs ir su japonais, ir I Pasauliniame kare, mirė nuo tuomet visoje Europoje siautusio baisiosios ,,ispankos“ (ispaniškojo gripo) vos 45-erių, bet užtat prosenelis, irgi Juozapas, išgyveno 103-ejus metus. Taigi, tokio amžiaus palinkėta ir Vytautui… O jo giminės istorija ir įdomiausi pasakojimai yra mokytojo ranka daugybėje sąsiuvinių surašyti. Galbūt tai kada nors priglaus ir įprasmins muziejus.

Lina Kovalevskienė