Verslo pasitraukimo iš Rusijos pamokos

Antanas Sagatauskas, „Swedbank“ Verslo klientų tarnybos vadovas.

Po Rusijos inicijuotos karinės invazijos Ukrainoje per pastaruosius kelis mėnesius iš Rusijos rinkos pasitraukė ar veiklą apriboti nusprendė daugybė užsienio kompanijų. Daugelis iš jų turėjo susitaikyti ne tik su prarasta rinka, bet ir didžiuliais nuostoliais. Tačiau panašu, kad už atsakingą ir principinį požiūrį jos pelnė vartotojų ir investuotojų simpatijas.

Pasitraukė 1,1 tūkst. įmonių

Kai š. m. vasario 24 d. Rusija pradėjo savo invaziją į Ukrainą, ES, JAV ir kitos demokratinės šalys ėmėsi beprecedenčių sankcijų Rusijos atžvilgiu. Vienos iš didžiausią poveikį turinčių sankcijų buvo nukreiptos į šios šalies finansų sistemą. Tam tikrai daliai Rusijos bankų buvo apribotos galimybės naudotis tarpbankinių atsiskaitymų sistema SWIFT, taip pat įšaldyta reikšminga dalis Rusijos centrinio banko užsienio rezervų.

Rusijoje veikusios užsienio kompanijos taip pat prisidėjo prie šios šalies ekonomikos suvaržymo, sustabdydamos savo investicijas, apribodamos veiklą ar apskritai pasitraukdamos iš šios šalies rinkos.

Vienos kompanijos savo sprendimą pasitraukti priėmė palyginti greitai ir vienašališkai, kitas galutinai apsispręsti paskatino pradėjęs ryškėti sankcijų poveikis ir vartotojų Vakarų šalyse spaudimas. Jeilio universiteto Vadovų lyderystės institutas skaičiuoja, kad šiuo metu iš Rusijos rinkos yra pasitraukusios arba savo veiklą riboja apie 1,1 tūkst. užsienio kompanijų. Kita vertus, apie 250 tarptautinių įmonių tęsia savo darbus šioje šalyje, kaip įprastai.

Sankcijos ir įvairių prekių embargas, plačiu mastu vykstantis verslo pasitraukimas ir neigiamas Vakarų šalių visuomenių vertinimas per trumpą laiką pavertė Rusiją pasaulio atstumtąja. Visgi kainą už tai turės sumokėti ne vien tik šalis agresorė.

Principingumo kaina

Sprendimas nedelsiant stabdyti veiklą ir pasitraukti iš rinkos nepalankiomis sąlygomis yra brangus. Pavyzdžiui, pristatydamas savo pirmojo ketvirčio rezultatus, greitojo maisto restoranų tinklas „McDonald‘s“ pažymėjo, kad daugiau kaip 800 bendrovės valdytų restoranų Rusijoje uždarymas jai atsiėjo 127 mln. JAV dolerių. Sprendimas iki metų pabaigos galutinai pasitraukti iš šios šalies rinkos šiai kompanijai kainuos bent 1,2 mlrd. JAV dolerių.

Tuo metu prancūzų automobilių koncernas „Renault“, kuris kartu su rusų „Avtovaz“ vykdė lengvųjų automobilių gamybą, dėl pasitraukimo turės nurašyti apie 2,2 mlrd. eurų vertės turto.

Skaičiuojama, kad dar didesnius nuostolius patirs energetikos srityje veikusios pasaulinės gigantės. Amerikiečių „Exxon“ nuostoliai gali sudaryti apie 3,4 mlrd. JAV dolerių, olandų „Shell“ – apie 5 mlrd., o britiškajai BP gali tekti prisiimti apie 24 mlrd. JAV dolerių siekiančius nuostolius. BP greičiausiai turės atsisakyti 20 proc. siekiančios akcijų dalies rusų energetikos kompanijoje „Rosneft“.

Tačiau yra ir šviesioji šio reikalo pusė. Mokslininkai iš Jeilio universiteto išnagrinėjo, kokią įtaką Vakarų kompanijų sprendimas dėl veiklos Rusijos rinkoje turėjo jų vertei.

Paaiškėjo, kad investuotojai per pastaruosius kelis mėnesius palankiau įvertino pasitraukiančius verslus ir savotiškai „nubaudė“ Rusijoje pasiliekančias kompanijas. Iš šios rinkos pasitraukusių įmonių, kurių akcijos kotiruojamos JAV biržose, vertė per du mėnesius nuo karinės invazijos pradžios išaugo vidutiniškai 3,6 proc., o nusprendusiųjų pasilikti akcijos atpigo vidutiniškai apie 6,8 proc.

Be to, investuotojai įvertino ne tik kompanijų, kurių pardavimų dalis Rusijos rinkoje yra santykinai maža, veiksmus. Energetikos ar žaliavų gavybos bendrovės, kurių pajamų dalis Rusijoje sudarė keliolika ar keliasdešimt procentų, nutraukusios savo veiklą šioje rinkoje vis tiek sulaukė palankaus investuotojų įvertinimo. Šiuo atveju galima rizika bendrovių reputacijai nusvėrė net ir ženklesnius trumpalaikius praradimus.

Visuomenės spaudimo poveikis

Verslo priimti sprendimai dabar atrodo nesunkiai paaiškinami, tačiau praeityje visuomenės spaudimas verslui ne visada baigdavosi masiniu pasitraukimu. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje vykę bandymai priversti pasitraukti JAV kompanijas iš Pietų Afrikos dėl apartheido politikos ar bandymai boikotuoti prancūziškos kilmės prekes 2003 m., kai Prancūzija pasisakė prieš JAV karinius veiksmus Irake, buvo neveiksmingi.

Šį kartą visuomenės spaudimą sustiprina realios sankcijos, dėl kurių vykdyti veiklą Rusijoje tampa itin rizikinga, o kai kuriais atvejais – neįmanoma. Bankuose ir kitose finansų institucijose dirbantys atitikties specialistai šiuo metu turi per trumpą laiką išanalizuoti milžinišką kiekį informacijos.

Kai kovo mėnesio viduryje JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC) paskelbė atsakymus į 62 dažniausiai užduodamus klausimus dėl sankcijų, šio dokumento apimtis sudarė apie 14 tūkst. žodžių arba 30 įprasto dydžio popieriaus lapų.

Kadangi sankcijos plečiamos, į jas įtraukiami nauji subjektai, informacijos kiekis, o kartu ir tikimybė pakliūti į apribojimų imtį tik didėja. Tai skatina verslą itin kruopščiai vertinti galimas rizikas ir susilaikyti nuo verslo ryšių net tuo atveju, kai tiesioginė sankcijų grėsmė nekyla, tačiau egzistuoja rizika nukentėti nuo antrinių sankcijų. Todėl daugeliui sprendimas pasitraukti iš Rusijos rinkos ilgalaikėje perspektyvoje ir dėl to gali atrodyti mažiau nuostolingas nei bandymas likti joje, tikintis sulaukti pozityvių pokyčių.

Verslo tikslai plečiasi

Panašu, kad per pastaruosius kelis mėnesius palankesnio įvertinimo iš visuomenės, vartotojų ir investuotojų sulaukė tos bendrovės, kurios priėmė greitus ir ryžtingus sprendimus. Kitu svarbiu aspektu tapo veiksminga vienokių ar kitokių sprendimų komunikacija ir vidinei, ir išorinei auditorijoms.

Visi viliamės, kad panaši tragedija kaip Ukrainoje niekada nepasikartos, tačiau iš verslo lyderių ir ateityje bus tikimasi ne vien orientacijos tik į gerus veiklos rezultatus. Akivaizdu, kad geri veiklos rezultatai ir pelningumas yra visa ko pagrindas, tačiau ir reguliuotojams, ir visuomenei tampa vis svarbiau, kokiomis priemonėmis tai pasiekiama.

Į tokį dvigubą spaudimą verslas turės atsižvelgti vis labiau, o savo veiklą bei jos įtaką vertinti platesniame kontekste, atsižvelgiant į aplinkosaugos, socialinius ar skaidrios valdysenos aspektus. Gebėjimas žvelgti į ilgesnę perspektyvą, kurioje pelno siekis būtų derinamas su daugiau dalykų apimančiais tikslais, yra dar viena svarbi šios neeilinės situacijos pamoka.