Kam dar numesti gelbėjimo ratą?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Antra krizė nuo šio dešimtmečio pradžios vėl žadina verslo ir gyventojų baimes bei kursto lūkesčius, kad visas problemas išspręs arba bent užglaistys valstybės biudžetas. Valstybė gali ir turi vykdyti tokią anticiklinę fiskalinę politiką, tačiau jos galimybės nebėra neribotos.

Drauge su ateinančių metų valstybės biudžetu vyriausybė pristatė ir puokštę įvairiausių priemonių, kuriomis bus amortizuojamas neigiamas energijos krizės poveikis gyventojams bei įmonėms. Šios programos priemonės yra kuklesnės nei tos, kurios pasipylė pandemijos metu.

2020 m. valdžios sektoriaus biudžeto deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o 2023 m. vyriausybė prognozuoja beveik 5 proc. BVP deficitą. Tačiau labai tikėtina, kad jis bus mažesnis – daugelis prielaidų, pavyzdžiui, kiek reikės lėšų energijos kainų kompensavimui, yra gana konservatyvios.

Nuomonių spektras dėl ateinančių metų biudžeto ir gelbėjimo priemonių yra itin platus – dalis opozicinių politinių partijų teigia, kad žmonėms padedama nepakankamai ir kad reikia skolintis daugiau, kitų partijų atstovai sako, kad tiek skolintis ir taškytis nevalia. Panaši kakofonija girdima iš verslo atstovų – vieni džiaugiasi, kad jiems pagalbos iš biudžeto nereikia, kiti įsitikinę, kad be papildomų priemonių neišvengsime bankrotų bangos.

Nuomonių pliuralizmas rodo, kad tiesa turbūt yra kažkur pusiaukelėje, todėl ten ir bandyta pataikyti su pasiūlytomis pagalbos priemonėmis. Pagal priemones, skiriamas energijos šokui amortizuoti, Lietuva yra maždaug ES vidutiniokė – neišsiskiria nei pertekliniu taupumu, nei skolintų pinigų taškymu.

Vis tik ši energijos krizė yra susijusi su mažiau neapibrėžtumų nei pandemija, ir ji yra lengviau valdoma. Todėl ir pagalbos priemonių reikia mažiau, o jas galima nukreipti tikslingiau, neutralizuojant koncentruotą problemos esmę.

Didžioji dalis paramos šiuo metu siūloma mokestinių paskolų, paskolų garantijų ir kitokių likvidumą užtikrinančių priemonių forma, ir daug mažesnė dalis yra negrąžintinos subsidijos. Priešingai nei pandemijos metu, didelė dalis lėšų yra nukreipiama ne dabartinių problemų užglaistymui, o į sisteminį jų sprendimą – investicijas į energetinio efektyvumo didinimą, energijos gamybą ir infrastruktūrą.

Elektros kainų kompensacija verslui, siekianti pusę kainos prieaugio, taip pat yra kuklesnė nei daugelyje kitų ES šalių. Gyventojų ir verslo noras už energijos išteklius nemokėti daugiau, nei praeityje, ir ne daugiau, nei moka kaimynai, yra suprantamas, bet sunkiai patenkinamas.

Vyriausybė sprendžia itin sudėtingą lygtį – užtikrinti būtiną pagalbą verslui ir gyventojams, neužmiršti alternatyviųjų kaštų, nes lėšų turi užtekti ir kitiems prioritetams, bei neužmiršti, kad, priešingai nei pandemijos metu, pinigai nebėra nemokami. Būtinas ir nebūtinas subsidijas, mokestines lengvatas ir įvairiausias kitokias priemones pandemijos metu dalinti buvo populiaru ir lengva – neapibrėžtumas buvo labai didelis, o valstybė galėjo skolintis itin pigiai.

Prisiminkime, kad 2020-ųjų vasarą Lietuva išplatino 1,75 milijardo eurų 30 metų trukmės obligacijų emisiją, ir tuomet skolinimosi kaina siekė vos 0,6 procento. Dar pernai 5 metų laikotarpiui Lietuva skolinosi už neigiamas palūkanas – šiandien tai atrodo kaip nereali pasaka. Dabar pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri gali pasvajoti apie tokias palūkanas (išskyrus specifinį Japonijos atvejį, kuri skolinasi iš savęs).

Italija 10 metų laikotarpiui skolinasi už palūkanas, siekiančias beveik 5 procentus, JAV obligacijų pajamingumas viršija 4 procentus, Vokietijos – 2,5 procento. Estija šį mėnesį 10 metų laikotarpiui pasiskolino už 4 procentus metinių palūkanų, panašią kainą mokės ir Lietuva. Lenkijos vyriausybė dosni, bet jos skolinimosi kaina jau viršijo 8 procentus.

Ekonominė aplinka pasikeitė – dešimtmečius nematyta infliacija užlaužė centrinių bankų rankas, ir ilgą laiką didinę nemokamų pinigų pasiūlą, jie staigiai pasuko kita kryptimi. Ignoruojant šią aplinkybę bei bandant visas problemas išspręsti tik per didesnį biudžeto deficitą yra labai rizikinga. Tai gerai iliustravo šio mėnesio drama Jungtinėje Karalystėje, kur naujoji vyriausybė su džiaugsmu pristatė populistinį biudžetą – suplanavo dalinti dosnias išmokas ir mažinti mokesčius.

Finansų rinkos sureagavo akimirksniu – smuko JK vyriausybės obligacijų kaina, skolinimosi kaina šovė aukštyn, JK atsidūrė per žingsnį nuo sisteminės finansų krizės, o situaciją stabilizavo tik skubi centrinio banko intervencija. Vyriausybė buvo priversta greitai keisti ne tik fiskalinius planus, bet ir finansų ministrą, o galiausiai atsistatydino ir premjerė Liz Truss.

Jungtinės Karalystės drama yra gera iliustracija, kad populizmas ir nemokamų pietų dalybos yra įmanomos, bet tikrai nerekomenduojamos, tol, kol centriniai bankai įjungę spausdintuvus. Tačiau jiems kovojant su infliacija, vyriausybių galimybės rodyti dosnumą bus labiau ribotos – tai turėtų atsiminti ir euro zonos valstybės.

Vyriausybės, puldamos gelbėti visus iš eilės už pinigus, kurių neturi, gali greitai atsidurti situacijoje, kurioje jau reikės gelbėti jas pačias.