Vitalijus Balkus: Prezervatyvo principas darbo santykiuose

Štai atėjo mums visiems dovanų metas. Ir opozicijos liberalai, ir valdžioje esantys „kairieji socialdemokratai“ skuba padovanoti mums naujus ir „labai modernius“ Darbo Kodekso pakeitimus. Maža to, rimtų esminių prieštaravimų neišgirstame ir iš oficiozinių profsąjungų. Na, kaip tu paprieštarausi, jei rinkimai artėja ir gražios vietos socialdemokratų partijos rinkimų sąraše jau matomai paruoštos. 

                             Todėl iš karto pamirškime viešoje erdvėje vykstantį nuobodų susistumdymą tarp iš esmės pritariančių liberaliems darbo santykiams ir pakalbėkime apie tai, kaip tie santykiai atrodo iš arti..

Darbuotojas – prasčiausiai apsaugotas darbdavio kreditorius

            Esminė klaida manyti, kad samdant darbuotoją darbdavys jam suteikia didžią malonę. O ir darbuotojas ateidamas dirbti neturi manyti esą jis atlieka žygdarbį. Samdomo darbo santykių esmė paprasta – darbdavys perka darbo jėgos paslaugą iš darbuotojo, sutartomis sąlygomis už ją atsiskaitydamas, taip pat laikantis tarpusavio susitarimo.

Maža to, darbuotojas gauna atlygį jau suteikęs darbo jėgos paslaugą t. y. kol jam neišmokėtas atlygis jis tampa darbdavio kreditoriumi. Taip, gerbiamieji, ne tarnu, ne baudžiauninku, ne darbo prievolės atlikėju, o būtent kreditoriumi, kurio teisės turi būti tinkamai apsaugotos. Iš esmės galima būtų ir užbaigti straipsnį šiais žodžiais, tačiau realybėje būtent kredito gavėjo pareigą atsiskaityti darbdaviai moka puikiai pamiršti. O ir įstatymai iškelia kitus kreditorius aukščiau darbu kredituojančio darbuotojo.

Įmonės bankroto atveju nespėto išslapstyti turto likučiai pirmiausiai atitenka valstybei ir bankams ir tik po to, kas liko (jei liko), išdalinama algų negavusiems dirbantiesiems. Nepaisant to, darbuotojas iki paskutinės įmonės gyvavimo dienos yra įpareigotas ir toliau teikti kreditą savo darbu. Net tuomet, kai bankai nebeskolina grimstančiai įmonei nei skatiko, net tuomet, kai valstybė uždėjo leteną ant visų sąskaitų, o antstoliai aprašė turtą ir net tuomet, kai įmonės savininkai dingo kaip į vandenį.

Be abejo, jei kantriai lauki ir galiausiai sulauki bankroto, gali tikėtis visų atsiskaitymų ir kompensacijų, jei ne iš darbdavio, tai iš valstybės. Tik štai kaip kantriai laukti, pvz. prekybos centro darbuotojai, to laiko, kai valgyti norisi, o jai nežinia kiek teks kabėti būsenoje „nei paleista, nei pakarta“? Atleisti iki bankroto procedūros pradžios niekas neskuba, o kada bus tas bankrotas – nežinia. Štai ir eina žmonės į gatvę, rašydami pareiškimus „savo noru“, kad tik greičiau imtis naujo apmokamo darbo. Beje, tokį vaizdą regėjau savo akimis, sugriuvus parduotuvių tinklui „Fresh Market“, kuomet iš kelių šimtų darbuotojų savo teisėtų kompensacijų sulaukė vienetai. Tiksliau, jie ne šiaip „sulaukė“, o iki tol iškentėjo milžinišką spaudimą išeiti patiems, kuomet buvo sakoma „arba išeinate ir net (!) gaunate atostoginius, arba nieko negausite”.  Ir toks atvejis Lietuvoje ne vienintelis.

Vienkartinio darbuotojo principas

            Jei stambūs verslininkai vienu balsu tvirtina, kad iki šiol buvęs darbo santykių reglamentavimas jiems per prastas ir esą jie negali operatyviai valdyti darbo jėgą įmonėse, tai vis kyla klausimas kodėl jie neteigia, kad būtinybė grąžinti paskolas bankams (net jei to labai nesinori) taip pat trukdo „valdyti finansinius srautus“?  O kaip galima „operatyviai“ apsirūpinti darbuotojais iliustruoja štai šita vos vakar man papasakota tikra istorija.

Stambioje gamybinėje įmonėje, kurios savininkas yra dažnas svečias TV laidose (pavardė aut. žinoma) prireikė darbininkų. Daug mokėti nesinori, o štai našumo reikia didžiausio. Ir čia tokiems darbdaviams net jų pačių „sovietiniu“ vadinamas kodeksas pasiūlo išeitį – priimti žmones bandomąjam laikotarpiui už minimalų atlygį.

Toliau pradeda veikti gerai atidirba „motyvacijos“ sistema. Žmogus nuolatos giriamas ir jis iš tikro dirba ant galimybių ribos, visiškai pagrįstai suprasdamas, kad šioje įmonėje jis ilgam. Tik štai po 3 mėnesių visi priimtieji atleidžiami.  Tačiau šioji istorija tuo nesibaigė, nes atleidžiamiems buvo pažadėta „jei prireiks paskambins“ ir, kai vėl prireikė „vienkartinių“ darbuotojų, atsirado tokių, kurie pakartotinai pakviesti ir vėl atkartojo tą pačią seką, ir vėl buvo atleisti kaip „netikę“. Sakysite patys kalti? Iš dalies taip, tačiau retas, ypač jaunas žmogus, ateidamas į TV „eksperto“ įmonę supranta, kad paveikslėlis ekrane gali stipriai skirtis nuo to, ką jam teks patirti. Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad jokie įstatymai šioje istorijoje nėra pažeisti.

Dar įžūliau elgiasi „feniksų“ – trumpalaikiam darbui (dažniausiai vienam projektui) sukurtų įmonių savininkai. Vėlgi įvykis iš gyvenimo. Bankrutavus stambiai transporto įmonei ir darbuotojams likus gatvėje (kai kas net reise tuo metu buvo), vairuotojas atėjo į Darbo biržą, kuri pasiūlė dalyvauti programoje, pagal kurią jis įsipareigoja įsidarbinti siūlomoje įmonėje, o mainais ji darbdaviui kompensuoja dalį atlyginimo išlaidų. Tiesa, išeiti iš jos darbuotojas kurį laiką neturi teisės. Ir kokia gi buvo žmogaus nuostaba, kuomet toji įmonė buvo jau jam pažįstamų ir visai neseniai kaip į vandenį dingusių ir fiktyvų direktorių palikusių ankstesnės darbovietės savininkų. Ir atsisakyti sunku, nes Darbo biržoje atvirai sako „nesutiksi – bus prastai“ (įvykis vyko viename nedideliame miestelyje), ir sutikti negali, nes puikiai žino apie tragiškai prastas iki tol buvusias darbo sąlygas.

Svarbiausia, kad  sutramdyti „feniksus“, kuriuose „vienkartiniais“ tampa visi įmonės darbuotojai, beveik nėra jokių galimybių. Tyčinio bankroto bylų Lietuvoje keliama vos keletas (kartai nei vienos per metus), jų nagrinėjimo trukmė ilga, o ir dažniausiai po jomis pakliūna bankus bandantys apmauti sukčiai. O štai statybų sektoriuje karaliauja verslininkai, kurie tiesiog apsistatę „feniksais“ ir nieko nebijo, nes teisėtam nepavykusių projektų skandinimui užtikrinti dirba ištisos juristų komandos.

Tai ką matome nėra vien Lietuvoje pasitaikanti padėtis. JAV toks darbdavio metodas darbuotojo atžvilgiu buvo taikliai ir chuliganiškai pavadintas Condom principle (prezervatyvo principas), kur darbuotojas darbdavio akyse prilygsta būtent šiai vienkartinei kontracepcijos priemonei.

Padaryk iš darbuotojo skolininką

            Kartais darbdaviui kaip tik reikia „pririšti“ nebrangų, paklusnų ir patogų darbuotoją ir štai čia prasideda kitoks žaidimas. Naujame Darbo Kodekse jau teisiškai įsigalios nuostata, pagal kurią darbuotojas gali būti priverstas išėjęs iš darbo laikytis „nekonkurencijos“ principo. T.y. Net 2 metus jis negalės kitoje įmonėje dirbti analogiško darbo tam, kurį dirbo prieš išeidamas. Iš karto pamirškime siūlomą kompensavimo mechanizmą, nes mes puikiai suprantame, kad jei kompensacijos ir bus mokamos, tai lygiai tiek, kol buvęs darbuotojas kels realų pavojų. O žinant, kad didžioji dalis darbo sutarčių surašyta „minimumui“, kompensacijos bus niekinės.

Be to, jau dabar kai kurios stambios ir labai teigiamai save pristatančios įmonės ir bankai sukūrė tokias darbo sąlygas, kad neskausmingas išėjimas savo noru galimas nebent išnešant kojomis į priekį.

Schema įžūliai paprasta – paversti darbuotoją amžinu skolininku. Vienas labai žinomas bankas (ir ne jis vienas) tai darė taip. Darbuotojai pilnai atitinkantys darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus priimami į darbą . Ir pačią pirmą dieną juos išsiunčia mokytis. Sakysite kas čia blogo? O gi tai, kad tas „mokslas“ – kaip pildyti įmonės blankus ir yra mokamas. Ir jei tu išeini ankščiau nei po pusės metų, būk geras sumokėk 3000 Litų (tuomet dar buvo litai) už „vertingas“ žinias. Priminsiu, kad kalba vyksta apie banką, kur darbuotojai jau atitinka visus kvalifikacinius reikalavimus. Nesibaigus pirmam terminui, darbuotojas jau siunčiamas „mokytis“ bendravimo meno psichologijos kursuose (tuomet virš 5000 litų įsipareigojimas), kuriuos ten buvę apibūdino taip: „atėjo kažkoks vyrukas ir sudėjo parašus ant „mokslo“ baigimo dokumento“ . Taigi, kursai niekiniai, tačiau skola išėjus būtų reali. Maža to, jei atsirasdavo norinčių išvengti „mokslų“, tai jų gyvenimą paversti pragaru buvo vieni juokai, nes naujus „mokslus“ siūlydavo nepasibaigus senos „skolos“ terminui, tad arba susimoki ir išeini, arba kentėk mėnesį priekabes, patyčias ir nuolatinį grasinimą „išmesti su vilko bilietu“. Ir vėlgi jokie įstatymai čia nepažeidžiami, nes įrodyti, kad „mokymai“ yra gryna fikcija.

„Juk tai susitarimo reikalas“

            Dar vienas darbo santykių liberalizavimo šalininkų pamėgtas argumentas, esą yra plačios galimybės darbuotojui susitarti su darbdaviu. Taip, teoriškai jos yra, jei mūsų piliečiai turėtų bent jau pradines teisines žinias. Maža to, kai kurių norminių aktų, tiesiogiai turinčių įtakos pvz. darbo sąlygoms, jūs tiesiog nesurasite. Kalbu pvz. apie įvairius įsakymus, reglamentuojančius reikalavimus darbo vietos įrengimui ir pan. teisės aktus. Gyvas pvz.: žiemą ceche -5, vasarą +35 ir būkite mieli dirbkite.

Dokumentai be abejo egzistuoja, tačiau sunkiai įsivaizduoju kaip paprastas darbininkas, be juristo pagalbos, juos visus gali susirasti.

Gilus teisinis neraštingumas ne tik niekur neišnyksta, tačiau ir skatinamas. Teoriškai labai praverstų profesinių sąjungų indėlis į švietimą, tačiau praktiškai profesinė sąjunga įmonėje gali susikurti arba pasišventusių ir nebijančių likti be darbo žmonių dėka, arba būti sukurta kaip „kišeninė“ darbdavio organizacija, pvz. darbuotojams nenaudingai kolektyvinei sutarčiai suderinti.

Neapsigina ne tik darbininkai, tačiau kaip mes matome nuo savivalės kenčia ir medikai, ir pedagogai, ir net įmonių žemesnės-vidutinės grandies vadovai. Pastarieji taip pat dažnai turi darbo sutartis surašytas „minimumui“, nes sąlyga būna paprasta – pasirašai sutartį tokią, kokią pateikiame arba niekuomet netapsi pvz. pamainos viršininku. Atrodo lyg kompromisas, o iš tikro atviras šantažas.

Taigi, esant tokiai padėčiai visiškai panaikinti valstybės kontroliuojančias funkcijas yra tolygu visų darbo santykių įstūmimui į XIX a. būseną. O to kaip tik ir norima „liberalizuojant“ darbo santykius.

Vitalijus Balkus

2016 04 15