Liudas Mažylis. Ateities sprendimai ES institucijose Ukrainai – reikalingi šiandien

Per pastaruosius metus viena po kitos buvo laužomos raudonosios linijos, kurias mėgino nubrėžti Kremlius: dėl prieštankinių ginklų, artilerijos, oro gynybos sistemų ir tankų tiekimo Ukrainai. Tai tik įrodo, kad Putino nuolatinis kalbėjimas apie raudonąsias linijas tiesiog išliko Vakarų bauginimo taktikos dalimi. Po šią vasarą įvykusio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje Ukrainai buvo pažadėta daugiau kaip 60 F-16 naikintuvų. Tai yra būtinas, nors ir uždelstas gynybinis postūmis Ukrainai ir psichologinis persilaužymas Vakarams. Tačiau, net ir pradėjus teikti daugiau karinės paramos, vis dar išlieka didelis poreikis ilgalaikiams ir aiškiems ES institucijų įsipareigojimams, o vienas iš jų – pilnavertė narystė bendrijoje.

Gynyba

2023 m. vasario 9 d. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis Europos Parlamente aiškiai pasakė, kad Ukrainos ir Europos laukia bendra ateitis, tačiau tam pasiekti reikalinga pergalė. Jis paragino vadovus sugriežtinti sankcijas Rusijai, užtikrinti teisingumą Rusijos karo nusikaltimų aukoms ir padėti Ukrainai siekti narystės ES. Akivaizdu, kad šiuo metu pagrindinis prioritetas yra Ukrainos pergalė, o tam, kad tai įvyktų, reikalinga ilgalaikė karinė parama. Reikia prisiminti, kad 2022 m. Europai buvo sunku pasiekti bendrą susitarimą dėl karinės paramos Ukrainai. Sudėtingiausia buvo nuspręsti, kokią ginkluotę galima teikti neišprovokuojant Putino. Tačiau karo eiga parodė, kad vadinamasis Putino provokavimas yra nepagrįsta baimė. Reikia suvokti, kad kiekvienas karinės pagalbos vėlavimas kainuoja ukrainiečių gyvybes ir kaip tik drąsina Rusiją būti nebaudžiamai. Kremlius tokį žaidimą žaidė ir 2008-aisiais įsiveržus į Sakartvelą bei 2014 m. į Krymą, ir būtent tuomet jam pavyko įtikinti Vakarus, kad gal geriau nesikišti, neprovokuoti. Pasyvi reakcija į tuometinius įvykius iš Vakarų buvo klaidinga. Dabartinė geopolitinė situacija iš esmės ir pasiekė sudėtingiausią lygį būtent dėl pavėluotos reakcijos sulaikyti Rusiją dar praeityje. Dabartiniai veiksmai kuriant gynybines struktūras Europoje yra reikalingas, bet šiek tiek pavėluotas žingsnis.

Tačiau esminis postūmis įvyko 2021 m. sukuriant Europos taikos priemonę EPF (angl. European Peace Facility), skirtą finansuoti bendras ES karinių operacijų ir misijų išlaidas bei teikti pagalbą partneriams. Pagal EPF duomenis buvo sutelkta 5,6 mlrd. eurų karinei įrangai Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tiekti. ES karinė parama Ukrainai, kurią teikia Europos taikos priemonė ir valstybės narės tiesiogiai, siekia apie 20 mlrd. eurų. Ukrainos strateginės pramonės ministras sakė, kad ginkluotosios pajėgos sunaudoja apie 90 000 sviedinių per mėnesį. Ukrainos teigimu, šaudmenų prieinamumas gali būti lemiamas veiksnys karo eigoje su Rusija, todėl JAV ir Europa privalo padidinti ginklų tiekimo apimtis. Suprantama, dėl Rusijos tyčinio Ukrainos pramonės naikinimo, apsirūpinti patiems reikiamu kiekiu amunicijos yra beveik neįmanoma. Todėl Europos valstybės 2023 m. liepą sudarė susitarimą, pagal kurį sutelkė pusę milijardo eurų, kad padidintų amunicijos gamybą Ukrainai. Taryba susitarė, kad iki rugsėjo 30 d. aprūpins Ukrainą artilerijos šaudmenimis iš turimų bei bendrai įsigytų atsargų. Europos Parlamente 2023 m. liepą taip pat balsavau už reglamentą dėl Šaudmenų gamybos rėmimo akto sukūrimo. Esminis reglamento tikslas buvo įgyvendinant tikslines priemones padidinti ES gamybos pajėgumus, kad būtų išspręstas dabartinis gynybos produktų, ypač artilerijos šaudmenų, raketų ir jų komponentų, trūkumas. Atsiradus reglamentui, ES narėms turėtų būti lengviau sparčiai teikti ir įsigyti amunicijos. Žinoma, ES turėtų toliau sistemiškai aprūpinti Ukrainą pažangia ginkluote bei organizuoti karinius mokymus. Stiprindama Ukrainos gynybinius pajėgumus, ES kartu stiprina ir savo atsparumą.

Integracija

Toliau kalbant apie konkrečius ateities poreikius Ukrainai, narystė ES išlieka esminis tikslas. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Ch. Michelis pasakė, kad nori, jog Europa būtų pasirengusi plėtrai iki 2030 m. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir ekonomikos atkūrimas yra glaudžiai susietas. Reikia sutikti, kad agresyvus Rusijos karas Ukrainoje privertė ES apmąstyti būtinas permainas plėtros politikoje. Paskutinė ES narė – Kroatija – buvo priimta prieš dešimt metų. Geopolitinė situacija kontinente pasikeitė kardinaliai, tačiau per šį laikotarpį jokių struktūrinių pokyčių plėtros politikoje neįvyko. Žinoma, Ukrainos įstojimas į ES nebus paprastas, kadangi svarbios Asociacijos susitarimo sritys, tokios kaip žemės ūkis, prekyba ar mokesčiai, vis dar turi sulaukti reformų. Tačiau galima pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus Ukraina padarė pažangą, susijusią su Komisijos nurodytomis sąlygomis. Todėl ES institucijos privalo neišvengiamai ruoštis Ukrainos narystei. Balkanų atvejis gali demotyvuoti Ukrainą, tuo labiau, kad Vakarų Balkanai tikėjosi narystės daug anksčiau negu iki 2030 m.  Tikėtina, kad suteikus narystę Ukrainai, Vakarų Balkanų lyderiai tikėsis to paties, šalims laukiant jau dešimtmečius. Nauja šalių narysčių banga, tikėtina, bus bene sudėtingiausias ES institucinis išbandymas, kadangi gali tekti keisti institucijų struktūrą bei derėtis dėl alternatyvių balsavimų formų. Iš esmės – peržiūrėti Lisabonos sutartį. Aišku tik viena: tam, kad Ukraina pasiektų pergalę prieš Rusijos agresiją, reikia visapusiškų ir nuolatinių ES pastangų. ES veiksmai turėtų būti grindžiami solidarumu, vienybe ir bendru įsipareigojimu Ukrainos suverenitetui. O karinė, ekonominė ir humanitarinė parama Ukrainai turi būti suteikta sistemiškai,  o ne tiesiog kiekvieną kartą po vis žiauresnės įvykdytos atakos.