Holokausto aukų atminimą Žadeikių miške primins informacinis stendas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įgyvendina projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“, kurį iš dalies finansuoja LR Vyriausybės kanceliarija. 2023 m. lapkričio 10 d. buvo pastatytas informacinis stendas, skirtas Pasvalio valsčiuje gyvenusiems ir Žadeikių miške nacių okupacijos metais nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti.

Stendas įrengtas Pasvalio savivaldybės teritorijoje prie memorialo Holokausto aukoms atminti Žadeikių miške.

BIRŽŲ APSKRITIES PASVALIO VALSČIAUS ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.

Informacinis stendas skirtas Pasvalio valsčiuje gyvenusiems ir Žadeikių miške nacių okupacijos metais nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas Pasvalio savivaldybės teritorijoje prie Memorialo holokausto aukoms atminti Žadeikių miške.

1941 m. rugpjūčio mėnesį Žadeikių miške netoli Pasvalio buvo nužudyti ir užkasti 1349 žydų tautybės žmonės iš Pasvalio ir aplinkinių miestelių. Tai didžiausia Holokausto tragedijos vieta Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje. Egzekucijos vyko dviejose vietose, viena nuo kitos nutolusiose kelių šimtų metrų atstumu.

Pirmieji Pasvalio žydai istoriniuose šaltiniuose paminėti XVI amžiuje. 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, iš 3050 pasvaliečių 1590 buvo žydų tautybės, pastarieji sudarė apie pusę miesto gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo metais jų skaičius sumažėjo, 1915 m. caro valdžia Lietuvos žydams įsakė trauktis į Rusijos gilumą. Po karo atgal sugrįžo tik maža dalis bendruomenės. 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Pasvalyje gyveno 748 žydų tautybės žmonės, arba trečdalis visų miestelio gyventojų. Iki 1941 m. jų skaičius dar nežymiai išaugo. Nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios nemažai Pasvalio žydų išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką, Palestiną ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Žydai turėjo religinės paskirties pastatų – beit midrašą ir sinagogą. Nuo įsikūrimo mieste žydai vertėsi smulkiąja prekyba, amatais, kita veikla. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940) žydai gyveno visavertį ekonominį, kultūrinį ir politinį gyvenimą. Daugeliu atvejų žydai turėjo teigiamą poveikį vietos ekonomikai. Turtingesnieji valdė krautuves, bravorus, smukles. Žydų atstovai buvo renkami į savivaldybės tarybas ir rūpinosi savo bendruomenės reikalais, aktyviai dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje. Didelės dalies žydų kultūrinis ir socialinis gyvenimas buvo susijęs su „Makabi“ bei „Hapoel“ organizacijomis, Sionistų socialistų partija ir kitomis sionistinėmis organizacijomis. Mieste veikė Žydų liaudies bankas, labdaros organizacijos, biblioteka, žydų pradžios mokykla, pirtis prie Lėvens upės.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, vokiečių kariuomenė Pasvalį užėmė jau birželio 26 d. Dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo mieste ir jo apylinkėse pradėjo veikti partizanų sukilėlių būriai. Pirmosiomis karo dienomis jie užėmė paštą, keliuose prie įvairių objektų išstatė sargybas, užtvaras. Nuo pirmųjų savo veiklos akimirkų partizanai pradėjo suiminėti, persekioti raudonarmiečius, rengti jiems besitraukiantiems pasalas, taip pat persekioti komjaunuolius, komunistus bei kitus asmenis, įtariamus bendradarbiavus su sovietų režimu. Sukilimo metu ir po jo buvo atkurta vietinė administracija ir policija. Tačiau atkurtoms civilinės valdžios institucijoms, priešingai rezistentų lūkesčiams, nebuvo lemta tapti nepriklausomos Lietuvos administracijos įstaigomis. Jos tapo pavaldžios nacių Vokietijos okupacinės valdžios įstaigoms, kurios kaip subordinuotos struktūros buvo pajungtos saviems politiniams uždaviniams bei tikslams, iš dalies priešiškiems žydams, įgyvendinti.

Su nacių okupacija prasidėjo bene pats dramatiškiausiais ir tragiškiausias Lietuvos žydų istorijos tarpsnis. Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus žydų žūtis buvo vienas Holokausto Lietuvoje fragmentų. Kaip ir kitų vietovių žydai, jie buvo identifikuojami, izoliuojami, konfiskuojamas jų turtas, naikinami per žudynių operacijas. Vokiečių karinės administracijos valdymo metu (1941 m. birželio pabaiga ir liepa) tiek visoje Lietuvoje, tiek Pasvalyje dar nebuvo žudomi visi be išimties žydai. Daugiausia buvo žudomi žydai vyrai, įtariami bendradarbiavę su sovietų režimu arba vertinami kaip naciams pasipriešinti galintys asmenys. Aukomis tapo ir žydės moterys, kurių žuvo gerokai mažiau nei vyrų. Pasvalio pagalbinės policijos nariai žydus pradėjo suiminėti jau nuo 1941 m. liepos 4 d. ar net anksčiau. Dalis jų buvo uždaryti į areštinę, kiti – į Joelio Garberio parduotuvę. Po kelių dienų suimtieji dviem etapais buvo vežami į kalėjimą Šiauliuose. Moterys buvo paleistos, tačiau grįžusios į Pasvalį vėliau vis tiek buvo nužudytos, keletas pasilikusių Šiauliuose išsigelbėjo. Tikėtina, kad Šiaulių kalėjime uždaryti Pasvalio žydai laisvės nebeišvydo.

Liepos viduryje teroras įsibėgėjo. Vokiečių karinė administracija vykdė ne tik komunistų, bet ir sistemišką žydų tautybės žmonių persekiojimo politiką. Į šį kruviną darbą buvo įtraukta ir naciams pavaldi lietuviška administracija. Visi Lietuvos provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Pasvalio miesto valdžios nurodymu aptverta teritorija apėmė visą Palėvenės gatvę, Biržų gatvės atkarpą ir dabartinės Vytauto Didžiojo aikštės prieigas. Visiems žydų tautybės miestiečiams įsakyta kraustytis į getą, o lietuviams – atlaisvinti reikiamus būstus. Rugpjūčio viduryje į getą policininkai ir baltaraiščiai atvarė žydus iš kitų miestelių: Vabalninko, Joniškėlio, Vaškų, Saločių. Istoriniai tyrimai leidžia manyti, kad šiame gete buvo įkalinta beveik 1 400 žydų. Tarp jų Pasvalio valsčiaus žydai galėjo sudaryti apie 600 ar šiek tiek daugiau asmenų. Geto aprūpinimą organizavo ir kontroliavo miesto valdžia.

Pasvalio gete apgyvendinti miesto ir aplinkinių valsčių žydai buvo nužudyti 1941 m. rugpjūčio 26 d. Visiems liepta pasiimti vertingesnius daiktus, nes melagingai pranešta, jog teksią kraustytis į darbo stovyklą Papyvesiuose. Sargyba atskyrė žydus vyrus ir uždarė juos pradžios mokykloje Vilniaus gatvėje. Tuo tarpu moteris ir vaikus išvarė į Žadeikių mišką, 4,5 km nuo Pasvalio, prie Pyvesos upelio, kur jau buvo paruoštos duobės ir laukė budeliai – 1-ojo policijos bataliono 3-ioji kuopa, 25–30 kareivių, kuriems vadovavo ltn. Juozas Barzda. Kolonoms vienai paskui kitą artėjant prie miško iš jo neišvengiamai aidėjo šūviai ir riksmai, aukos priešinosi, puolė kumščiais, nagais, dantimis. Keliolika mėgino pabėgti, bet buvo sugauti. Budeliai atsakė šautuvų buožėmis, diržais, peiliais. Moterys ir vaikai buvo sušaudyti ir užkasti vienoje duobėje. Paskui už kelių šimtų metrų kitoje duobėje nužudyti žydai vyrai. Pasmerktieji buvo atvedami prie duobės krašto grupėmis po 10–15, kiti tuo metu gulėjo kniūbsti ir laukė savo eilės. Žudynės truko 3–4 valandas.

Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodyta, kad per 1941 m. rugpjūčio 26 d. masinių žudynių operaciją Žadeikių miške buvo sušaudyti 402 žydai vyrai, 738 žydės moterys ir 209 žydai vaikai, iš viso – 1349 asmenys. Šioje žudynių vietoje žuvo ne tik iš Pasvalio, bet ir iš Joniškėlio, Pumpėnų, Saločių, Krinčino, Daujėnų, Papilio ir Vabalninko miestelių suvežti žydai. 1940 m. liepos 1 d. duomenimis, Biržų mieste ir apskrityje žuvo 3 274 žydai. Iš jų Žadeikių miške žuvę žydai sudarė apie 41,2 proc.