Medicinos mokslų daktaras – apie vis dar stigmatizuojamą problemą: nuo jos kenčia kas trečias vyresnio amžiaus gyventojas

Problema, pasireiškianti kas trečiam vyresnio amžiaus žmogui ir galinti pabloginti gyvenimo kokybę bei žmogaus psichologinę būseną kur kas labiau nei onkologinės ligos, vis dar apipinta stigmomis ir gėdos jausmu.

Šlapimo nelaikymas, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, sukelia daug psichologinių problemų: menką saugumo jausmą, gėdą ir net izoliaciją. Apie šią jautrią problemą pasakoja sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ medicinos mokslų daktaras, gydytojas urologas Marius Snicorius.

– Ar keičiasi žmonių požiūris į šlapimo nelaikymą? Ar tai vis dar yra stigma, apie kurią nedrąsu kalbėtis netgi su gydytoju?

– Požiūris į šlapimo nelaikymą ir jo gydymą per pastaruosius dešimt metų tikrai pasikeitė. Tačiau, nors ir pastebiu vis daugiau atvirumo, ši tema vis dar apipinta stigmomis ir gėdos jausmu. Šlapimo nelaikymas, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, sukelia daug psichologinių problemų: menką saugumo jausmą, gėdą ir net izoliaciją.

Dažnai žmogus jaučiasi nevisavertis ir prisibijo kreiptis pagalbos. Ne kartą teko susidurti su vidiniu pacientų nusistatymu, jog šlapimo nelaikymas ne mirtina, ne onkologinė problema, todėl tarsi nepridera dėl to kreiptis į specialistus. Vis dėlto ši problema gali pabloginti gyvenimo kokybę ir žmogaus psichologinę būseną kur kas labiau nei onkologinės ligos.

Visada akcentuoju pacientams, jog visos sveikatos problemos yra svarbios ir jeigu nuo jų kenčia žmogaus gyvenimo kokybė, reikėtų drąsiai kreiptis pagalbos. Įvairių, inovatyvių pagalbos priemonių visuma tikrai gali padėti sumažinti, o kartais ir visiškai išspręsti šlapimo nelaikymo problemą.

Svarbu skatinti atvirumą ir informuotumą, kad žmonės suprastų, jog šlapimo nelaikymas nėra kažkas, dėl ko reikėtų jausti gėdą. Gydytojai, specialistai ir visuomenės švietimo iniciatyvos gali žymiai prisidėti prie stigmos mažinimo, o žmonės turi žinoti, kad yra daug gydymo galimybių, kurios gali pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Ankstyva diagnostika ir ištyrimas, pritaikytos intervencijos ir supratingas požiūris yra labai svarbūs sprendžiant šią dažnai nepastebimą vyresnio amžiaus žmonių problemą.

– Ar dažnai vyresnio amžiaus žmonės susiduria su šlapimo nelaikymo problema?

– Taip, tai dažna problema. Tyrimai rodo, kad maždaug 30–50 proc. vyresnio amžiaus suaugusiųjų patiria tam tikros formos šlapimo nelaikymą, o su amžiumi šis skaičius didėja. Problema pasireiškia maždaug kas trečiam vyresniam nei 65 metų asmeniui, o 75 metų ir vyresniems – ir dar dažniau, ir paprastai sunkesnio laipsnio.

Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis: yra stresinis šlapimo nelaikymas (šlapimo nutekėjimas fizinio aktyvumo ar kosulio metu), šlapimo nelaikymas, kurį lemia imperatyvus noras šlapintis (staigus, intensyvus poreikis šlapintis ir nevalingas šlapimo nutekėjimas) ir mišrus šlapimo nelaikymas (abiejų minėtų reiškinių derinys).

Šių simptomų dažnumas ir sunkumas gali labai skirtis: vieniems šlapimo nutekėjimas pasireiškia retkarčiais, o kitiems – nuolat ar sunkiau. Kuo dažniau ir kuo didesnis šlapimo kiekis prateka, kuo daugiau pagalbinių priemonių reikia, tuo paprastai yra nustatomas sunkesnis šlapimo nelaikymo laipsnis.

– Kokios priežastys lemia vyresnio amžiaus žmonių šlapimo nelaikymą? Ar tai įvyksta dėl susilpnėjusių raumenų, hormoninių pokyčių arba kokių nors gretutinių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio, cukrinio diabeto, prostatos ligų? Ar tiesa, kad moterims ypač dažnai ši bėda pasitaiko per menopauzę?

– Šlapimo nelaikymą paprastai nulemia keletas veiksnių: susilpnėję raumenys, hormonų pokyčiai, įvairios gretutinės ligos. Senstant gali susilpnėti raumenys ir audiniai, kurie palaiko šlapimo pūslę ir kontroliuoja šlapimo tekėjimą.

Tai apima dubens dugno (moterims šis susilpnėjimas dažnai būna gimdymo, tarpvietės plyšimų pasekmė, o vyrams – po prostatos problemų ar operacijos), šlapimo pūslės raumenų pokyčius (jie tampa mažiau elastingi ir mažiau sulaiko šlapimą).

Hormonų pokyčiai, ypač menopauzės metu, yra svarbi moterų šlapimo nelaikymo priežastis. Mažėjant estrogenų kiekiui, šlaplės ir šlapimo pūslės audiniai praranda elastingumą ir tvirtumą, dėl ko šlapimo pūslei sunkiau visiškai išsituštinti ir didėja šlapimo nelaikymo tikimybė.

Vyrų šlapimo nelaikymą gali sukelti prostatos sutrikimai, tokie kaip gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) arba prostatos vėžys. Be to, chirurginis ar spindulinis prostatos vėžio gydymas gali pažeisti nervus ir audinius, susijusius su šlapinimosi kontrole.

Kaltos ir neurologinės problemos. Sergantys Alzheimerio liga dėl kognityvinių funkcijų pablogėjimo gali prastai suvokti, kada ir kaip naudotis tualetu, arba iš viso tai pamiršti. Parkinsono liga gali sukelti raumenų sustingimą ir koordinacijos sutrikimus, todėl žmogui gali būti sunku kontroliuoti šlapimo pūslės funkciją. Insultas gali pažeisti smegenų sritis, atsakingas už šlapimo pūslės kontrolę, todėl gali pasireikšti net šlapimo susilaikymas, kuomet persipildo pūslė ir nevalingai vis išteka nedaug šlapimo.

O sergant cukriniu diabetu, dideli cukraus kiekiai kraujyje ilgainiui gali pažeisti nervus, kurie kontroliuoja šlapimo pūslę (tokia būklė vadinama diabetine neuropatija). Pavojingas ir per didelis kūno svoris, nes jis gali slėgti šlapimo pūslę.

Apkrauti dubens dugno raumenis ir sukelti stresinį šlapimo nelaikymą gali ir lėtinis kosulys arba vidurių užkietėjimas, o šlapimo takų infekcijos vyresnio amžiaus žmonėms gali tiesiog dirginti šlapimo pūslę.

Prie šlapimo nelaikymo gali prisidėti ir tam tikri vaistai, ypač vartojami padidėjusiam kraujospūdžiui, depresijai ir kitoms lėtinėms ligoms gydyti. Tokie vaistai yra diuretikai (dažnai skiriami dėl aukšto kraujospūdžio ar širdies ligų) ir antidepresantai bei raminamieji.

Taip pat kartais gali būti kaltas ir gyvenimo būdas. Nepakankamas skysčių vartojimas, per didelis kofeino ar alkoholio kiekis gali dirginti šlapimo pūslę ir prisidėti prie šlapimo nelaikymo.

– Kokie yra galimi gydymo metodai, padedantys palengvinti ar net išspręsti šią būklę? Kokie yra patys inovatyviausi? Ar šią problemą įmanoma visiškai išspręsti?

– Optimalus gydymas priklauso nuo pagrindinės priežasties, šlapimo nelaikymo tipo, asmens sveikatos būklės ir pageidavimų. Turintiems dirglesnę šlapimo pūslę rekomenduojama vengti perteklinio kavos, stiprios arbatos, gazuotų ir saldžių gėrimų, limonadų vartojimo.

Reikėtų imtis ir vidurių užkietėjimo prevencijos – laikytis skaidulų turinčios dietos, reguliariai tuštintis. Nutukusiems asmenims reikėtų mesti svorį. Be to, ir nepakankamas fizinis aktyvumas gali lemti raumenų silpnumą ir prisidėti prie šlapimo nelaikymo.

Daugeliui žmonių, ypač moterims ir vyrams po prostatos operacijos, darbas su specializuotu dubens dugno terapeutu gali būti labai veiksmingas. Toks specialistas moko dubens raumenis stiprinančių ir šlapimo pūslės kontrolę gerinančių technikų.

O chirurginė operacija paprastai svarstoma, kai kiti gydymo būdai nepadeda arba kai yra aiški anatominė priežastis, kurią galima ištaisyti. Kitų inovatyvių gydymo būdų efektyvumui dar kiek trūksta ilgalaikių įrodymų, tačiau pradiniai rezultatai yra daug žadantys.

Šiuo metu atliekami kamieninių ląstelių ar augimo veiksnių naudojimo šlapimo pūslės audiniams regeneruoti tyrimai, taip pat tyrimai, kuriais siekiama sukurti sintetines medžiagas arba biologinius audinius, galinčius atkurti arba pakeisti pažeistus šlapimo pūslės ir šlaplės audinius.

Įdomios ir botokso injekcijos – jos atpalaiduoja šlapimo pūslės raumenis, todėl gali sumažėti šlapinimosi skubumas ir dažnumas. Dar yra tokia transkranijinė magnetinė stimuliacija – tai neinvazinė procedūra, kai magnetiniais impulsais stimuliuojami šlapimo pūslę valdantys nervai.

– Teko skaityti ir apie elgesio terapiją, padedančią kontroliuoti šlapimo pūslės veiklą. Kas tai ir kiek tai naudinga? Taip pat ar gali pagelbėti Kėgelio pratimai?

– Šlapimo nelaikymas gali turėti didelį psichologinį poveikį, įskaitant gėdą, nerimą ir depresiją. Konsultacijos ar paramos grupės gali padėti žmonėms susidoroti su emociniais šios būklės aspektais, deja, Lietuvoje ši pagalbos sritis kol kas yra neišvystyta ir mažai kam prieinama.

O šiuo metu dvi labai svarbios ir veiksmingos priemonės šlapimo pūslės kontrolės ir gyvenimo kokybės gerinimui yra elgesio terapija ir Kėgelio pratimai. Elgesio terapija yra metodai, pagrįsti psichologiniais ir elgesio pokyčiais, siekiant pagerinti šlapimo pūslės kontrolę ir sumažinti šlapimo nelaikymo epizodus.

Elgesio terapijos metu treniruojama šlapimo pūslė. Tai apima šlapinimosi grafiką, kai žmogus reguliariai eina į tualetą tam tikru laiku, net jei nejaučia poreikio šlapintis. Palaipsniui, nustatant vis ilgesnius intervalus tarp šlapinimosi, galima pagerinti šlapimo pūslės talpą, gebėjimą laikyti šlapimą ilgiau ir kontroliuoti šlapinimosi dažnį.

Kognityvinė elgesio terapija gali būti naudinga, jei šlapimo nelaikymas yra susijęs su emociniais veiksniais, pavyzdžiui, nerimu ar stresu. Šioje srityje nepakeičiami yra psichologai, psichoterapeutai, žmogui gali padėti atsipalaidavimo pratimai, kvėpavimo technikos, meditacija ir pan.

Kėgelio pratimai padeda sustiprinti dubens dugno raumenis, kurie palaiko šlapimo pūslę, šlaplę ir kitus vidinius organus. Svarbu pajausti, išmokti sutraukti ir atpalaiduoti teisingus raumenis. Kaip tai padaryti?

Reikėtų pamėginti valingai sulaikyti šlapinimosi srovę ir pajusti, kurie čia raumenys susitraukia. Tai supratus, reikia sutraukti ir palaikyti įtemptus raumenis 5-10 sekundžių, tada atsipalaiduoti 5-10 sekundžių. Kartoti šį pratimą 10–15 kartų per sesiją ir stengtis atlikti 3-4 sesijas per dieną.

Dubens dugno raumenų treniruočių esmė – pagerinti raumenų tonusą ir elastingumą, kuris gali pagerinti šlapimo pūslės veiklą. Reguliarūs pratimai gali labai sumažinti simptomus arba netgi visiškai pašalinti šlapimo nelaikymą, ypač jei jis yra nesunkus. Tiesa, pratimai gali užtrukti kelias savaites ar mėnesius, kol pasieksite matomų rezultatų, todėl nuoseklumas yra svarbiausias.