Antanas Guoga: „Apie cukinijas, upėtakius ir dalinimosi ekonomiką“

Lietuvoje rudenį visuomet ateina toks sezonas, kuris vadinamas „Ar nori cukinijų?”. Tai todėl, kad daug sodininkų mėgėjų užaugina daugiau daržovių, negu jiems patiems reikia, o tuomet neturi kur jų dėti. Atsakymas į tokį cukinijų klausimą paprastai būna toks: „Noriu, bet tau atvešiu obuolių”. Ir štai čia, labai buitiniame lygmenyje išsikristalizuoja tokio gana modernaus ekonomikos reiškinio – dalinimosi ekonomikos – esmė.

Žmonija tai praktikavo nuo senų senovės. Daiktų, kurių tau nereikia pakeitimas, pardavimas ar paskolinimas ir yra dalinimosi ekonomika. Tik šiandien ji įgavusi kur kas globalesnį mastą, nes čia jau ne tik apie kaimyną ar giminę kalba. Čia kalba apie galimybę keistis, parduoti, dovanoti, skolinti, nuomoti milijonams potencialių „sandorio partnerių”, nes į žaidimą įsijungią didysis žaidėjas – technologijos.

Kas, su kuo ir ką dalinasi?

Ką tokio padarė technologijos, kad dalinimosi ekonomika sužydėjo kaip sodai pavasarį? Pirmiausia, atvėrė rinką, perlipančią ne tik sienas, bet ir kontinentus. Antra, gerokai sumažino tokių sandorių sąnaudas. Juk naudotis milijonus vartotojų turinčia platforma tik įdedant savo skelbimą į reikiamą skiltį yra kur kas pigiau, nei pačiam vienam užsiimti potencialių klientų paieška. Svarbiausia, prekių ir paslaugų pasiūla užaugo šviesmečiais. Pardavėju ar nuomotoju gali tapti kiekvienas, nepaisant to, ar tu tik nori pasidalinti vaiko išaugtais rūbais, ar išnuomoti jachtą Viduržemio jūroje. Potencialių klientų bus. Ir ne vienas, o tūkstančiai. Pagrindinis motyvas, kodėl dalinimosi ekonomika įgauna vis didesnį mastą – tai padeda sutaupyti laiką ir pinigus ir, jei esi pardavėjas ar nuomotojas, užsidirbti eurą kitą.

Dalinimosi ekonomika turi realią galimybę iš esmės pakeisti visą prekių ir paslaugų įsigijimo sampratą. Aš nekalbu tik apie tuos verslo modelius, kuriuos gerai pažįstame ir Lietuvoje, pavyzdžiui „AirBNB“ (butų nuoma atostogoms) arba „Uber“ (pavėžėjimo paslaugos). Spektras neaprėpiamas. Nuo parkavimo vietų mieste nuomos iki augintinių priežiūros jums atostogaujant. Nuo vakarienės, kurią pagamina nepažįstamas žmogus ir pakviečia jus į svečius iki smulkių paskolų, kurias dalina privatūs asmenys. Esminė grandis, jungianti dalinimosi ekonomikos dėmenis, yra ta, kad paslaugas ir prekes nuomoja, dovanoja, parduoda žmogus žmogui (peer-to-peer). Verslai čia dalyvauja labai mažomis apimtimis. Taip, valdyti platformą yra verslas. Bet pačios platformos, kitaip tariant programėlės ar apps‘ai, veikia tam, kad čia burtųsi tiekėjai ir potencialūs klientai. Kuo daugiau žmonių susiburia, tuo geresnis verslas. O ar įvyksta ir kokiomis sąlygomis įvyksta sandėris, atnešantis naudą jo dalyviams, jau yra dviejų besitariančių žmonių reikalas.

Be jokios abejonės, kaip ir visi verslai, dalinimosi ekonomika turi ir slidžių pusių. Klausimus kelia saugumo aspektai, valstybių troškimai sureguliuoti veiklą ir nugriebti mokesčių grietinėlę. Net baiminamasi, kad globalūs dalinimosi verslai sukels pavojų tradicinių verslų – viešbučių, taksi kompanijų, įprastų parduotuvių – išlikimui. Bet vyksta verslo evoliucija ir niekas nepajėgus užkirsti tam kelio. Arba prisitaikai prie naujų sąlygų, arba būni nuneštas į praeitį. Pavyzdžiai: „AirBNB“ turi 640 tūkstančių nuomotojų, 2,3 milijonų nuomojamų butų ir kambarių, 100 milijonų vartotojų (!!!); „Uber“ veikia 400 pasaulio miestuose, 160 tūkstančių žmonių teikia vairuotojų paslaugas, kasdien „Uber“ pasinaudojama virš milijono kartų. „Uber“ bendrovės vertė dabar siekia daugiau kaip 50 milijardų eurų, „AirBNB“ – virš 25 milijardų eurų. Čia, nors ir didžiausi, bet tik du startuoliai iš tūkstančių visame pasaulyje padedančių žmonėms kuo nors dalintis. Iš skaičių ir apimčių matyti, kad sustabdyti šį procesą būtų sunku. Teks prisitaikyti.

Lietuviška realybė

Pasauliniame kontekste neatrodome blogai. Dalinimosi ekonomikos vėliavą nešančios kompanijos, peržengusios sienas, įsiveržė ir į mūsų rinką. „AirBNB“ – turim. Vilnius, Kaunas ir pajūris jau teikia visai neblogą pasiūlą šios didžiausios pasaulio dalinimosi platformos klientams. Va, ir mano komandos narė, išvykdama atostogų, savo butą Vilniuje išnuomojo „AirBNB“ klientams ir už 8 naktis uždirbo 230 eurų. Nei daug, nei mažai, bet pliusas į asmeninį biudžetą. Aišku, niekas negarantuoja, kad būtent tavo butą pasirinks vis dar nedažnas turistas, atvykstantis į Lietuvą ir besinaudojantis „AirBNB“. Bet kodėl nepabandžius?

„Uber“ – turim. Atėjo pas mus ilgokai svarstę ir po labai rimtų įtikinėjimų. Bet atėjo. Nuo sutarimo, kuris, beje, buvo pasiektas mano organizuotame ICT ir modernių technologijų renginyje #Switch!, iki pirmos kelionės su „Uber“ Vilniuje, praėjo vos 4 savaitės.

Visiems valdininkams, ypač pas mus, Lietuvoje, galvos skausmą kelia noras kaip nors reglamentuoti tai, kas dar nereglamentuota. Norime uždėti valdininkišką leteną ir ant dalinimosi ekonomikos verslų. Tai nėra absoliučiai blogai, tačiau svarbu rasti balansą tarp laisvės veikti ir reguliavimo. Valstybės atsakomybė, kaip rasti mechanizmą, kuris būtų sąžiningas valstybės atžvilgiu, o kartu nežlugdytų verslo. Bet čia turiu tarti ir pagiriamąjį žodį Lietuvai. Esame viena pirmųjų valstybių pasaulyje, kurie įstatymu įteisino pavėžėjimo paslaugą. Nuo sausio pirmos įsigalios įstatymo pataisos, kurios „Uber“ vairuotojų veiklą Lietuvoje kaip burtų lazdelės mostu pavers legaliu užsiėmimu. Bet čia tarptautiniai stratup‘ai, sakysite, jie veikia visur. Taip, bet lietuviškoje dalinimosi ekonomikos verslų scenoje taip pat turime gerų pasiekimų.

Yra kuo didžiuotis

„Vinted“ – iš atrodytų visiškai paprasto idėjos prekiauti dėvėtais drabužiais internetu išvystytas pasaulinis verslas. 8 šalyse veikiančioje platformoje, kurioje galima parduoti ar keisti nereikalingais drabužiais ir aksesuarais, užsiregistravę 13 milijonų vartotojų. Kasmet „Vinted“ platformoje parduodama daiktų už 100 milijonų eurų. Neseniai šis lietuviškas fenomenas sulaukė 25 milijonų eurų investicijos, tai reiškia, kad šuolis į dar gilesnius vandenis tikrai bus. Problema – Lietuva darosi per maža tokiam verslui. Kad ir kaip būtų liūdna, „Vinted“ dalį veiklos perkelia į Vokietiją. Kodėl? Todėl, kad įmonei ten bus lengviau vystyti verslą. Taip pat dėl reikiamų specialistų trūkumo. Ką tai sako apie Lietuvos verslo aplinką ir švietimo sistemą? Kad naujos Vyriausybės laukia labai daug namų darbų. Nepaisant to, labai džiaugiamės „Vinted“ sėkme ir laukiame kitų tokių sėkmės istorijų.

O pretendentų į sėkmę rikiuojasi eilė. Ką tik netikėtą strėlę iššovė Lino Kleizos ir Ilja Laurso duetas. Jiedu prisijungė prie jauno skaitmeninio verslo entuziasto Ryčio Kričeno idėjos ir įkūrė automobilių keitimosi klubą „Baltic Arrow“. Prognozuojama, kad šio statup‘o sėkmė gali pavergti milijonų automobilių entuziastų, norinčių prasilėkti vis kitais automobilių modeliais, širdis. Verslo potencialas lyginamas net su „Uber“. Pagyvensim pamatysim, o kol kas stebėkime šitą „strėlę“, nes ji gali lėkti toli.

Jei jums reikia namų tvarkytojo, į pagalbą gali ateiti dar viena lietuviška platforma, suvedanti klientus su paslaugos tiekėjais „Tvarkytojai.lt“. Patikrinti žmonės, dirbantys legaliai, gaunantys vertinimus už savo darbą. Verslo modelis, matytas jau ne kartą pasaulyje, bet jis veikia ir užpildo tuščią nišą Lietuvoje.

Dar viena lietuviška sėkmės istorija – viešojo transporto realiu laiku apps‘as „Traffi“. Nors pati savaime ši platforma nėra dalinimosi ekonomikos tipiškas pavyzdys, bet jos gražus bendradarbiavimas su tuo pačiu daug kartų jau minėtu „Uber“ iškelia „Traffi“ būtent į šią kategoriją. Taip, taip, „Uber“ sukirto rankomis su lietuviškuoju „Traffi“ dėl bendradarbiavimo ir, beje, pirmą kartą apie tai pranešė #Switch! renginyje. Įsivaizduokite, kaip patogu. Pavažiuojate viešuoju transportu iki paskutinės stotelės, o nusigauti jums reikia toliau. O ten tas pats apps‘as jums jau iškvietęs „Uber“ vairuotoją, kuris jūsų laukia ir veža, kuri tik norite. Štai jums ir lietuviškas startup‘as, apie kurio sėkme svajoja tūkstančiai tokių visame pasaulyje.

Ar žinojote, kad Azijoje, o ypač Honkonge, populiarus apps‘as „Plate Culture“ taip pat lietuviškas! Nors kol kas populiarus tik Azijoje, turi perspektyvų dalinimosi maistu kultūrą atnešti ir į Europą. O veikia viskas taip: gaminate vakarienę penkiems. Paskelbiate apie tai programėlėje, surenkate 5 gurmanus, kurie nori paragauti jūsų patiekalų, kartu mėgaujatės, atsiskaitote, vieni kitus įvertinate ir skirstotės. Tiesa, čia kalba eina apie aukštos klasės vakarienes, tačiau programėlės kūrėjai turi planų plėsti tiek klientų, tiek paslaugos tiekėjų ratą. Kodėl Azija? Greičiausiai todėl, kad ten kalbos apie maistas yra tiek pat dažnos, kaip mūsuose apie orą. Viena aišku, kad maisto kultūrai vis populiarėjant, tikiu, kad šio apps‘o laukia šviesi ateitis.

Lygiai taip pat šviesi ateitis, neabejoju, šviečiasi ir visai dalinimosi ekonomikai. Tai jei tik turite daiktų ar talentų, kurie gali jums be didelių pastangų sukurti papildomos vertės, o taip pat teikti naudą tokių daiktų ar paslaugų ieškantiems žmonėms, bandykite kelti koją į šią sritį. Jei nepavyks, nieko tokio, bandysite jėgas kažkur kitus. Jei pavyks – laimėtojai visi. Ir jūs, ir jūsų klientai, ir auganti ekonomika.

P.S. jei kas nors turite ekologiškų cukinijų, mielai išmainyčiau į porą upėtakių iš Anupriškių tvenkinių.