Povilas Urbšys. Valdžios sprendimai turi tarnauti žmogui

Panevėžyje patvirtintos naujos šalto vandens kainos, kurios sulaukė nevienareikšmiško įvertinimo tiek visuomenėje, tiek valdžioje. Kaip Jūs tai vertinate?

Be abejo, visa, kas yra susiję su kainų pakėlimu, sukelia nevienareikšmišką įvertinimą. Bet šį kartą mes kalbame apie kainų sumažinimą. Panevėžio miesto žmonėms retai kada tenka išgirsti tokią žinią, kad yra, pavyzdžiui, mažinamos šalto vandens kainos. Ilgus metus ankstesnė miesto savivaldybės valdžia ėjo kitu keliu.

Klausiama, kodėl kainos individualių namų ir daugiabučių namų gyventojams sumažintos nevienodai? Jau ne kartą buvo minėta, jog problema susidaro dėl to, kad labai sunku apskaičiuoti daugiabučių gyvenamųjų namų sunaudoto vandens kiekį – daugiabučiuose visada susidaro apie 10% vandens kiekio, kurio negalima priskirti konkrečiam asmeniui.

Kainos už šaltą vandenį diferencijuotos 55-iose iš 60-ies Lietuvos savivaldybių, tad šį kartą ir Panevėžio miesto savivaldybės taryba nusprendė pasekti jų pavyzdžiu. Ankstesni savivaldybės sprendimai buvo nuostolingi miestui. 2014 metais nuostoliai siekė 700 tūkst. Lt. Tai didelė suma, kuri galėjo būti panaudota Panevėžio miesto gyventojų reikmėms.

Savivaldybės tarybos opozicija nuogąstauja dėl per didelių administracinių išlaidų įmonėje. Jai vertėtų įsiklausyti į Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko teiginius, kad valdančioji dauguma neatsisako žadėto savivaldybės įmonių veiklos audito, kuris parodytų, ar UAB „Aukštaitijos vandenyse“ nėra išpūstas etatų skaičius ir ar nėra nepagrįstų išlaidų.

Prieš kelerius metus ankstesnė miesto valdžia miesto gyventojams padidino šalto vandens kainą dėl dumblo džiovyklos eksploatavimo išlaidų. Per visą tą laiką, kai mokėjome padidintą kainą, dumblo džiovykla taip ir nebuvo priduota eksploatavimui. Už tai tiesioginę atsakomybę turėtų prisiimti buvęs miesto meras Vitalijus Satkevičius ir vicemeras Maurikijus Grėbliūnas, kurie dabar bando vaizduoti, kad jie čia niekuo dėti.

Tai ne vienintelis klausimas, kuris kelia nepasitenkinimą ar diskusijas. Gatvės asfaltavimo tvarka, tiesimas, neapšviestos teritorijos, aplinkkelis – ne tik Rožyno, bet ir kitų miesto mikrorajonų žmonių galvos skausmas. Kodėl šiandien mieste susidariusi tokia situacija?

Visos šios problemos yra įsisenėjusios. Dar 2013-aisiais metais savivaldybės taryba patvirtino bendrąjį planą, pagal kurį būtų tiesiamas aplinkkelis Rožyne, nukreipiantis transporto srautus nuo miesto centro. Šiandien savivaldybės vyriausiojo architekto stalčiuje guli 50 tūkst. Lt kainavęs Panevėžio susisiekimo sistemos specialusis planas. Tačiau juo Rožyno gyventojai nėra patenkinti.

Sveikintinas dabartinės miesto vadovų noras paaiškinti gyventojams, kodėl tai būtų naudinga jiems ir visam miestui. Vyriausiasis architektas teigia, kad sunkiasvorio transporto išvis nereikia leisti į miestą. Teiginys labai svarbus.

Norėtųsi, jog miesto valdžia pateiktų savo perspektyvinį matymą, kaip ji įsivaizduoja miestą be sunkiasvorio transporto. Nuo to priklausys ir gyventojų nuomonė, nes kai kalbama apie naujos gatvės tiesimą, bet nepateikiama detali informacija, be abejo, gyventojai nerimauja. Diskusijos ir sprendimai turi būti naudingi visam miestui.

Teko aiškintis labai keistą situaciją dėl gatvių asfaltavimo, susidariusią viename iš Rožyno gyvenamųjų kvartalų. Pasirodo, jame bus išasfaltuotos visos gatvės, išskyrus dvi. Aguonų 1-ojo skersgatvio ir Aguonų 2-ojo skersgatvio gyventojai vėl liks prie žvyruotos gatvės dangos. Prieš savivaldos rinkimus buvusi miesto valdžia bandė pūsti miglą į akis pateikdama informaciją, kad šios gatvės jau išasfaltuotos. Gyventojai sukruto aiškintis situaciją. Tuomet miesto valdžia ėmė teisintis, neva paskelbiant padaryta techninė klaida. Manau, kad tai buvo daroma sąmoningai, norint sukurti teigiamą įspūdį prieš rinkimus, pristatant net tuos darbus, kurie nepadaryti.

Iki šios dienos yra išlikęs ir kitas tam tikrų savivaldybės biurokratų ydingas požiūris. Pagal juos, gatvės, kuriose gyvena daugiausia gyventojų, pasmerktos laukti finansavimo, kadangi jų tvarkymui visada reikės daugiau lėšų negu kitiems. Tačiau kalbėdami apie Rožyno aplinkkelį valdininkai teigia: šis sprendimas bus naudingas visam miestui ir apeliuoja į didesnį gyventojų skaičių. Bet kai kalbama apie Aguonų 1-ojo skersgatvio ir Aguonų 2-ojo skersgatvio išasfaltavimą, tai jau nebe rodiklis – prioritetu tampa tik kaina.

Lygiai tokia pat situacija susiklostė, tai jau ne kartą minėjau, ir dėl 17-os gyvenamųjų daugiabučių namų Molainių gatvėje neapšviestos teritorijos. Čia pagrindinis motyvas – reikia daugiau lėšų.

Pasikartosiu: pagrindinis kriterijus turi būti žmogus ir tik po to – kaina. Jeigu mes, investuodami į konkrečią teritoriją ar į gatves, patenkiname didesnį gyventojų skaičių ir pageriname jų gyvenimo kokybę, tai ir yra tas sprendimas, kurio turi siekti visos valdžios. Reikia keisti buvusį ankstesnės valdžios požiūrį. Ne žmogus turi derintis prie sprendimo, o valdžios sprendimai turi tarnauti žmogui.

Visai neseniai respublikinėje žiniasklaidoje nuaidėjo žinia, jog Panevėžio miesto centrą puola žiurkės. Ko gero, į tai reikėtų žiūrėti kaip į pasekmę – žiurkės atsirado dėl netvarkos. Kodėl nesiimama priemonių, kad nekilnojamo turto savininkai pradėtų tvarkytis?

Situacija iš tikrųjų paradoksali: atsirado įmonė, kuri galėtų savo lėšomis sutvarkyti patalpą, kur veisiasi žiurkės, bet patalpų savininkas atsisako įsileisti tvarkytojus. Pasekmė – turime įvairių užkrečiamų ligų židinį, jau nekalbu apie estetinį vaizdelį miesto centre.

Ankstesnė miesto valdžia padarė viską, kad apsileidėliai galėtų ignoruoti kitų gyventojų interesus ir liktų nenubausti už netvarkomas privačias teritorijas. Praėjusios kadencijos savivaldybės taryba pakeitė taisykles, numatančias tokių problemų kaip šiukšlių kaupimas, parazitų židiniai ir kt. sprendimą. Iki tol savivaldybė turėjo galių priversti privatininkus tvarkyti savo teritorijas. Kadangi ankstesnė miesto savivaldybės valdžia vadovavosi požiūriu: kaip padaryti viską, kad nereikėtų nieko daryti. Iš tvarkymo taisyklių buvo išbraukti punktai, įpareigojantys miesto savivaldybę reaguoti į tokio pobūdžio problemas. Tačiau tai neturi būti dabartinės savivaldybės valdžios atstovų pasiteisinimas. Jeigu ankstesnė taryba priėmė ydingą sprendimą, niekas netrukdo šį sprendimą pakeisti.

Tai tam tikras naujos valdžios išbandymas. Miesto centre bėgiojančios žiurkės – tik pradžia. Nežinia, kas bus po to. Ar nepradės plisti užkrečiamos ligos?.. Tokiu atveju visi geri savivaldybės darbai nueitų perniek. Tai būtų tarsi deguto šaukštas medaus statinėje.

Vardų ir pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis iššaukia ne tik diskusijas, bet ir mitingus. Jūs esate vienas iš siūlymo, kad vardai, pavardės nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose būtų rašomi antrajame puslapyje, teikėjų.

Esu vienas iš Seimo narių, manančių, jog lietuvių kalba negali tapti politinių sandėrių objektu ir kad ji yra neatsiejama mūsų tautos tapatybės dalis. Ne tik dalis, bet ir mūsų pagrindas. Jeigu pasigilintume į Latvijos valstybinės kalbos įstatymą, ten vienareikšmiškai kalbos politika susiejama būtent su tautos tapatybės apsauga. Bandžiau surasti mūsų įstatymuose, kaip apibrėžiama kalbos politika, pati kalba. Net Lietuvių kalbos įstatyme nekalbama, kad tai betarpiškai susiję su mūsų tautos tapatybe. Kalba pas mus paversta tiesiog komunikavimo priemone ir atskirta nuo esminių dalykų, kurie svarbūs kiekvienam lietuviui.

Prieš kelerius metus Europos Sąjungoje buvo atliekama apklausa, kas žmonėms yra svarbiausia. Rezultatai parodė, kad Lietuvos valstybė išsiskiria tuo, jog vienas svarbiausių įvardintų dalykų mums yra būtent lietuvių kalba. Kitose valstybėse žmonės konstatavo laisvę, lygybę ir pan. Bet lietuviai išskyrė savo kalbą. Šiandien pataikaujame Lenkijai, norime priimti sprendimus, kurie, mano nuomone, pažeistų šalies nacionalinius interesus.

Dabar siūlomas įstatymo variantas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių kitataučių problemos, nes Lietuvos lenkui reikės įrodinėti, ar galima rašyti pavardę pagal tarimą, ar negalima. Dabartinis įstatymo variantas yra daugiau pritaikytas lietuviams ar lietuvaitėms, kurie gyvena užsienyje ir įgyja naujas pavardes. Kitakalbiams Lietuvos piliečiams šis įstatymas nepalengvina situacijos. Jau dabar kyla vidinė įtampa, nes nelietuviškai kalbantys Lietuvos piliečiai nenori pasijusti antrarūšiais.

Dabartinis socialdemokratų siūlomas variantas gali sukelti įtampą ir kaimyninėje Latvijoje. Ten jau 2000-aisiais metais buvo priimtas įstatymas, reglamentuojantis pavardžių rašymą: pirmajame paso puslapyje yra rašoma latviškais rašmenimis, antrajame – pagal tarimą, pasitelkus lotynų kalbos abėcėlę. Jeigu mes Lietuvoje priimsime įstatymą, kad pirmame puslapyje leidžiama rašyti ne vien lietuvių kalbos rašmenimis, rusakalbių bendruomenės Latvijoje gali būti nepatenkintos ir sakyti, kad jų teisės diskriminuojamos lyginant su kitakalbių teisėmis Lietuvoje. Turint omenyje, kad dabartinė V. Putino valdoma Rusija tiesiog dirbtinai kiršina kaimyninių valstybių gyventojus, ypatingai išnaudodama kitataučių problemas, ar nepadovanotume V. Putinui dovanėlės, kuri leistų destabilizuoti padėtį Latvijoje.

Nežinau, ar to siekia socialdemokratai norėdami žūtbūt priimti Lietuvai ir Latvijai žalingą sprendimą.

Būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie naująjį socialinio modelio projektą.

Pavadinimas tikrai skambus, bet jei kalbame apie socialinį modelį, tai jis pirmiausia turėtų būti susijęs su socialiniu teisingumu. Dabartiniame įstatyme daugiausia kalbama apie santykius tarp darbdavio bei darbuotojo, ir daugiausia darbuotojo sąskaita. Teigiama, kad tai padės pritraukti investicijų. Jei investicijas viliosime savo žmonių socialinių garantijų sąskaita, tai kuo mes skirsime nuo kokios nors trečiojo pasaulio šalies? Nebent tuo, kad esame Europos Sąjungoje.

Tai iš principo nėra teisinga. Kalbos apie taikomą vakarietišką modelį irgi yra savotiškai žmonių klaidinimas. Taip, Vakaruose santykiai tarp darbdavio ir darbuotojų yra lankstesni, bet kokios ten yra socialinės pagalvės darbuotojams! Pavyzdžiui, jeigu Danijoje darbdavys be pagrindo atleistų darbuotoją, tai trejus metus negalėtų priimti į jo vietą naujo žmogaus, nes būtų konstatuota, kad darbdaviui ši darbo vieta nereikalinga.

Socialdemokratai, kurie deklaravo, kad rūpinsis socialiniu teisingumu, šiandien kaip tik demonstruoja, jog socialinis teisingumas jiems rūpi mažiausiai. Tiek jiems, tiek liberalams socialinis teisingumas – tai darbdavio teisių viršenybė.

Verslą reikia remti, bet nepamirškime, kad verslas klestės tada, kai bus saugi socialinė aplinka – tiek dirbantiesiems, tiek ir pačiam verslui.

Grįžkime į Panevėžį. Praėjusi savaitė mus visus džiugino: išleista nauja absolventų karta iš Panevėžio kolegijos, Panevėžio Gamtos mokykloje atidaryta šv. Pranciškaus skulptūra. Dalyvavote renginiuose?

Renginiai paliko man labai gerą įspūdį. Šiais metais Panevėžio kolegijos absolventų būrį sudarė 399 studentai, kolegiją baigė ir naujų studijų programų – logistikos vadybos, kompiuterinių tinklų administravimo, grožio terapijos pirmosios laidos. Tai yra viso kolektyvo nuopelnas, visų pirma – kolegijos dėstytojų. Teko matyti labai didelį jaunų žmonių būrį ir norėtųsi tuos pačius žmones matyti neišsivaikščiojusius iš Panevėžio.

Šventėje džiaugtasi, kad studijų metu jie pažino rinkos paslaptis. Savo kalboje akcentavau, kad absolventai nepamirštų, jog ne jie yra rinkos ekonomikai, o rinkos ekonomika yra jiems, ji neturi nustelbti svarbiausio – žmogiškojo santykio. Jeigu vadybininkas nemato žmogaus, o mato tiktai įmonės pelną, tai toks pelnas yra laikinas. Žmogus bus motyvuotas dirbti geriau ten, kur gerbiamas jo žmogiškas orumas.

Prieš dešimtį metų Jaunųjų gamtininkų centras, vadovės Reginos Kliminskienės ir darnaus kolektyvo darbo dėka, tapo Gamtos mokykla. Iš 42 darbuotojų 10 žmonių čia dirba jau10 metų ir daugiau. Tai rodo, kad kolektyvas yra labai stabilus.

Kai ten ateini, tave tarsi apgaubia šviesos aura. Neatsitiktinai būtent šioje įstaigoje atidaryta šv. Pranciškaus skulptūra. Šv. Pranciškus – gamtos globėjas, kuris primena, kad mums reikia labai atsakingai elgtis su gamta ir, svarbiausia, nepamiršti dvasinės ekologijos.

Labai maloniai nustebino, kad skulptūrą dovanojo  vilnietis verslininkas Antanas Šakinis. Jis turi planų remti ir kitų skulptūrų pastatymą mokyklos teritorijoje. Keista: iš miesto verslininkų neatsirado nė vieno, kuris norėtų prisidėti prie tokios geros idėjos. Tikėkimės, kad tai taps užkrečiamu pavyzdžiu.                      

Antradienį vyko paskutinis posėdis, dabar – atostogos?

Per tą laiką, kai buvau išrinktas į Seimą, neturėjau dviejų savaičių, kurias galėčiau paskirti sau. Ko gero, ir ši vasara bus tokia. Kaip ten bebūtų, viskas priklauso nuo to, kaip pats tai priimi – ar ta vasara yra duota tau, ar ta vasara yra duota tavo darbams ir rūpesčiams. Manyčiau, kad vasara mums yra duota tam, kad mes vienas kitu galėtume džiaugtis. Nesvarbu, kad darbų nesumažėja, bet saulės spindulių padaugėja. Jeigu niūri nuotaika, pažvelkime į saulę, nusišypsokime jai, tą šypseną išsaugokime ir pasidalinkime su kitais.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė