Liepa Velutytė (11 kl.)
„Liepa be galo kūrybinga mergina, gražiai reiškia savo mintis, turi nemažai ambicijų ir idėjų. Savo eiles skaitė ir „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“. Kuria ir miniatiūras – jos gimsta spontaniškai, čia ir dabar“, – su jaunąja kūrėja supažindina mokytoja Jolanta Baltienė.
„Galbūt atrodys keista, bet mano eilėraščių pirmosios eilutės gimsta paprastoje erdvėje, dažniausiai – duše. Čia prisimenu per dieną patirtas emocijas, vėliau jas perkeliu į popieriaus lapą. Turbūt todėl mano mintys, žodžiai tokie švarūs…“
Peržiūrėjus „Tarp pilkų debesų“
Žingsniai tirpsta
niūrasty
Kaip ir bėgiais dundantis likimas.
Skęsta ašaros vilty,
Jog prabils lietuviškai jaunimas.
Viskas paprasta, tikslu –
tik šąšta
Lūpos nuo sovietmečio aidų.
Rodos, pabaiga… Vis mąžta
Patriotiškai drąsių veidų.
Mėnesienoj kulkos,
riksmas…
Tūkstančiai, lyg jūra, siluetų nekaltų.
Oras terštas kruvinu verksmu.
Trylika ir nulis vienas ant širdžių, kapų žmonių.
Grąžinta
meilė
Tai jausmas lyg šalnoms
vidurnaktį naikinant rožę tyrą.
Tai jausmas, keliantis pavydą ten, kur niūrasty viršūnės raibos byra.
Tik klausi, žiū, savęs pro langą stebint kraštą – neramina
ar tai smėlis laikrody, o gal jauti tik žvyrą,
Kupiną tai meilės, tai vilties bangų atsimušimo.
Jauti du žvilgančius purslus
tu šokoladinio sodrumo –
Širdį veriančius, pilnus pamiršto nuoširdumo.
Tada pirmu prilietimu sugausi atsiminimus
Ir, rodos, spalvos rausvos nudažys tuos pilvo drugelius.
Viso gero
Sunku palikti tai, kas
teikia laimę,
Kas plešia visą turimą norą įkvėpti laisvę
Ir norą gyventi vanilinę kasdienybę-
Rausvą, mielą, bebaimę.
Palieku praeitį ten, kur
miriau.
Kėdės, daužytos širdies Brodvėjuje, degs vis labiau.
Jos degs, palikdamos tykų, aitrų kvapą.
Bet man nebesvarbu. Neužuodžiu…
Metas apkarpyti žiedus ir
paleisti.
Pakeisti naujais, nesupuvusiais.
Įkvėpti naujo oro, kur pajuodusios svajonės nesiruoš išeiti.
Kur lapai neplėšomi ir neskaldomi, kad ir kokie jie būtų.
O jie kitokie.
Juodi, apanglėję masės kvapu.
Kvapu lyg lavono.
Jausmu be šifono.
– Man gana! – rėkia siela,-
Patekau ne čia.
Pabusk, atsimerk, pabėk iš ten, kur gražu.
Iš ten, kur pelėsius dengia deimantinis fasadas.
Miniatiūros
Sezonų kaita
Gruodis. Šalnos apkandžiojo paskutinę gyvastį mamos darže. Seniai pamirštą Helovyną pakeitė kalėdiniai rūpesčiai. Už kaimynų tvoros rūgsta komposto krūva, o lyg vyšnaitė ant torto ją puošia jau niekam nereikalingas moliūgas…
Kalėdų norai
Gimnazistai vėlyvą popietę klasės langą dabina popierinėmis snaigėmis. Vienintelis dalykas kabinete, girdimas labiau nei jaukiai nuteikianti kalėdinė melodija, – tai bendraamžių idėjos dovanoms po eglute.
– Šiemet tėvus įtikinau man dovanoti naujausią telefoną! Tūkstantis eurų, bet juk kokia investicija! Kokios kokybės asmenukes galėsiu darytis!
– O aš visai norėčiau tos internete reklamuojamos akių šešėlių paletės, – dalinasi norais draugė.
– Hmm, nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tave pasidažiusią, kam tau ji?- nustemba pirmoji.
Kitapus gatvės stūksančio daugiabučio ketvirtajame aukšte žiba blanki šviesa. Tai vieniša močiutė stebi jaunuolių šypsenas ir svajoja, kaip būtų gera, jei nors viena būtų skirta jai…
Trumpas džiugesys
Kalėdų laikotarpis – mano mėgstamiausias. Visi aplink nuoširdūs, kad ir kur bebūtum skamba taiki muzika, miestai ir miesteliai išmarginti gražiausių spalvų lemputėmis… Bet kas po to? Gatvės vėl prisipildys nykios tamsos, kaip ir žmonių veidai. Visi vėl pamirš tikėjimo džiaugsmą ir taikią muziką. Kodėl mokame džiaugtis tik šiuo metu? Kodėl viskas ištirpsta taip pat greitai kaip druska, paberta ant snieguoto šaligatvio? Kodėl lemputės simbolizuoja tik Kalėdas, o ne amžiną gyvenimo džiugesio ugnelę ir šypsenas, kurių trokštame kasdien?
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!