Evelina Rudzinskaitė (11 kl.)

„Evelina bando eiliuoti neseniai. Savo eilėse „suguldo“ tai, ką pati patyrė. Dominuoja gražios nerūpestingos vaikystės, greitai bėgančio laiko, netekties temos,“  –  rašo mokytoja Jolanta  Baltienė.

Nelauk…

Gyvenu šioj žemėj, atrodo, taip trumpai, bet supratau,

Kad daug ką jau prarast suspėjau –

Nesugebėjau pasimėgauti praėjusia diena,

O ji juk man taip greit prabėgo…

Norėčiau grįžt į tuos laikus,

Kai rūpesčių tiek daug nebuvo,

Kai naktį apkamšydavo mama,

Kai verkdavau, kieme pargriuvus…

Na, bet dabar jau nieko nepakeisi,

Telieka džiaugtis tuo, kas šiandien supa…

Dažnai mes kaltinam kitus,

Ir skaudinam nepagalvoję,

O kas, jei greit jų nebebus?

O paskutiniai žodžiai liks be galo skaudūs…

Sustok, įsiklausyk aplinkui, išgirsk tą tylą tuštumoj,

Suprask, kad viskas, ką tu myli,

Išnyks anksčiau arba vėliau…

Gyvenimas man nieko negailėjo:

Nei ašarų, nei džiaugsmo, nei sunkių dienų.

Bet visa tai mane išmokė vertint tai, ką aš dabar turiu.

Išmokė drįst pajausti ir nebijot parodyt.