Gabrielė Prismakova (5 kl.)

„Jautriai stebinti pasaulį ir kūrinėliuose ieškanti savito braižo bei spalvų“.

* * *

Tai metų laikas,

Kai lapai raitos,

Kai dienos trumpėja,

O naktys ilgėja.

Tai metų laikas,

Kai lapai raitos.

Kai medžių viršūnės

Šoka linksmai.

Tik reikia šypsotis

Ir būti laimingai.

Kai būni laiminga,

Tau viskas patinka.

Net lapai laimingi,

Kai juos tu renki.

* * *

Dienos vis trumpyn,

Naktys – ilgyn.

Už lango tamsu,

Nejauku ir žvarbu.

Krosnį užkurk.

Vakarą užburk.

Ugnis plevena,

Šešėlius gena.

Vakaras

Viską iškalbėjo.

* * *

Žydras skėtis sumurmėjo,

Kad nelyja kiaurą parą,

Ir nusprendė jis išskristi

Vėjo pasiųstu keliu.

Virš linguojančių šakų,

Virš nustebusių stogų,

Pro angelus, svajojančius

Ant debesų purių.

Į žydrą skėtį įsikibus

Ir aš skrendu kartu.

* * *

Draugas – tai žmogus,

Kuris tau ranką duoda.

Tas, kuris tavęs neišduoda.

Tau jis visada padės

Ir sėkmės linkės.

Gera būti su draugu,

Žaisti, mokytis kartu.

Jei tu būsi geras jam,

Pievoje svajosit.

* * *

Ieškok neieškojęs paukščio vardo,

Nei per metrą nuo žemės nepakyli.

Karalienė kvatoja.

Kiekvieną besislapstantį

Vėjas pagainioja

Po ošiančius medžius.