Gerda Valukonytė (11 kl.)

„Jau keletą metų pagrindinis mano hobis – eilėraščių ir miniatiūrų rašymas. Rašyti pradėjau septintoje klasėje, bet nesupratau šio pomėgio svarbos ir nustojau. Atėjus mokytis į gimnaziją, noras rašyti ir vėl atgimė. Kurti mane skatina kiekviena gyvenimo akimirka, žmonės, muzika, aplinka. Poezija man padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir laisvai reikšti savo mintis. XXI amžiaus žmonės tolsta nuo poetiškojo pasaulio, todėl jaučiu pareigą kurti ir įrodyti kitiems, kad kūryba galima dalintis, kad ji gali suteikti naujų išgyvenimų, pamąstymų, kurie mums yra itin reikalingi“.

Prisiminimų kraštas

Ledinis oro kvapas,

Bespalviai televizoriaus vaizdai.

Ant lentynos senas raktas

Ir kiti neamžini daiktai.

Baltai juodų prisiminimų kraštas,

Žengiant į praeitį gilyn.

O ant ąžuolinio stalo –

Stiklinė, pripildyta viltim.

O laikas kad sugrįžtų

Ten, kur buvome prieš tai!

Žalias, tyras, grynas miškas –

Ten liko mintys mano amžinai.

Naktis, leidžianti nurimt

Plaukia debesys pūkiniai,

Akis vilioja toliai begaliniai.

Saulės spinduliai liečia odą,

Eidama matau sužydusį sodą.

Deja, dulkėtais, vingiuotais keliais

Horizonte saulė greit nusileis.

Užklos pavasario žiedus tamsa,

Mano pečius apglėbs vienuma.

Pakeliu niaurias akis aukštyn –

Spindinčios žvaigždės leidžia nurimt.

Gal jau nuo širdies nusiris našta

Ir skruostus užlies ašarų banga.

Langinės

Dingau kaip drugeliai žiemą –

Kartais žodžiai man primena Tave.

Nors visi jau seniai miega,

Praversiu užmirštas langines,

Vėlų vakarą jas praversiu –

Pasibelsi lyg vėjas ramus.

Tau padovanosiu džiaugsmo ašarą –

Sugrįš prisiminimai apie mus.

Jūros našta

Aplinkui taip tyku,

Tik girdžiu jūros neramų ošimą.

O ten labai gilu,

Ir siauras krantas vis save skandina.

Tolimame horizonte matyti:

Krenta su puta banga…

Visi tie žodžiai, Tau nepasakyti,

Slegia akmenų našta.

Šaltas smėlis byra tarp pirštų,

Vėjas neša tas smiltis tolyn.

O jei viskas baigtųs, palengvėtų…

Aš grimztu vėl tyliai užmarštin.

Aklojo kančia

Nuo aukščiausiojo pasaulio kalno

Regiu spindinčias žvaigždes danguje.

Deja, ne visi šį nuostabų reginį mato,

Nes rytas atėjo, naktis liko širdyje.

Norėčiau delnuose atnešti vilties spindulį,

Kurį galėtum saugot, kai norisi pasiduot.

Bet tu užmerktom akim žvelgi į pasaulį, –

Nebeturiu žodžių, nežinau, kaip paguost.

Lyg klastinga kaukė uždengusi tyras akis…

Trokštu, kad viskas dingtų, kai lietus lis.

Aklas žvilgsnis į vieninteles žvaigždes

Tave į vaizduotės stebuklingą šalį nuves.