Vaida Varnauskaitė (10 kl.)

„Laisvalaikiu mėgstu skaityti poeziją, bandau ir pati rašyti, taip pat mėgstu dainuoti, groju ukulėle, lankau Pasvalio kultūros centro teatrą „Drãma“, domiuosi biologija ir gamta. Ateityje norėčiau būti psichologe ar kitaip sieti savo gyvenimą su pagalba kitiems“.

Kaimynas

Jis stovi rytais prieš veidrodį

Ir vis bando nuplaut šaltu vandeniu

Menkystę, ant jo veido senstančią.

Nors seniai tapo jos kaliniu.

Kažkada ir dabar

Mane apkabina rūkas,

Bet šįkart toks geras…

Švelniai prispaudžia

Ir lyg pabučiuoja į kaktą,

Kaip sekas, pasiteirauja.

Bet man paklausti neleidžia.

Norėčiau pasakyt, kad ilgiuos

Jo kaip lietaus rugiuos,

Kaip seno namo stogo,

Tokio, kaip sakiau, apčiuopiamo…

O jis apkabina dar stipriau

Ir paleidžia tyliai sakydamas:

„Dar ne laikas ir ne vieta,

Nereikia tau dar būti čia.

Nesivyk paukščių,

Vėją karpančių.

Prašau tavęs, mergyt,

Neskubėk dar taip skraidyt.“

Sugrįžk

Išrausiu kaip kurmis žemes.

Ar šalta, ar karšta, aš ieškau tavęs.

Kliudys tam šviesi išdavikė diena,

Todėl slapta ieškosiu nakčia.

Užrišiu visiems skalikams liežuvius,

Kam nors išgirdus, viskas sugrius.

Jei atrasiu, pažadu, parsinešiu tave.

Prisiminti bandysiu, kaip jaučiausi tada.

Ir nors būsi visai nebe ta,

Aš bent jausiu ramybę šalia.

***

Krisdamas lašas į upę žiūrėjo

Ir pasakojo, kaip toji jam patinka.

Sakė, kad gėrėjos, kur ji tekėjo,

Ir saulės spinduliai šiai taip tinka.

Upė ši, gražiausia iš visų,

Kiek lašelis matė kažkada,

Dar minėjo švarą jos krantų –

Atrodė, girti nenustosiąs niekada…

Bet kai įkrito, bandė net iššokti.

Nemylėjo jis tos purvinos upės!

Tik labai bijojo pripažinti,

Kad ir jis – tas pats vanduo surūgęs.

***

Paslėpk veikėjus po uždanga.

Dar ir dar, vis daugiau sluoksnių!

Negali matytis šviesa pro užsklandas.

Žiūrovams liepk neatmerkti akių.

Neleisk niekam matyti jausmų.

Paslėpk taip, kad negirdėtų triukšmo.

Daryk tai ir nekelk klausimų!

Viską tau liepiu tik dėl saugumo…

Nes jeigu uždanga staiga nukris,

Visi pamatys, kas vyko scenoje,

Ir galbūt kažkam tai nepatiks.

Jis šmeiš akim, o aktoriai nerims sieloje.

Atsimerk

Pabandyk įsiklausyt, kaip skaudžiai šaukia,

Skaudžiai ir nebyliai kartoja tavo vardą.

Jei tik išgirstum, pasakytų, kaip laukia.

Jie skęsta ir svajoja, kad ištiestum ranką.

Ar bandei kada nors atsimerkti ir matyti?

Jie tavimi pasitiki ir kiek įstengdami mojuoja,

Net abejodami, jog padėsi išsikapstyti,

Nes mato, kaip tavo mintys klajoja…

Ar galvojai pripažinti, kad apkurtai?

Nesiklausai, ką sako nei priešai, nei draugai.

Tau girdisi tik žodžiai, o kaip jausmai?

Nemoki nuslėpt, kad tapai neregys.

Aklas pasąmone, o ne akimis.

Taip bėgdamas pamiršai matyti ir širdimi.