Ieva Pilkauskaitė (7 kl.)

„Ieva rašo miniatiūras, nes, kaip pati sako, kartais galvoje minčių prisikaupia per daug. Didžiausia mergaitės svajonė aplankyti egzotiškas pasaulio šalis ir patirtus įspūdžius perteikti miniatiūrose“, – tokie Velžio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Aldonos Marcinkevičienės žodžiai apie kūrėją.

MIELI MAŽMOŽIAI

Ši diena lietinga. Lietaus lašai ant lango žaidžia gaudynių. Paukščiai lauke kalbasi apie šiltus kraštus, kur vykti atostogauti. Debesys verčiasi kūliais vieni per kitus, už jų slepiasi Saulė. Vėjas švilpauja savo jaunystės melodijas, medžiai jam pritariamai ošia. Aš tik nuveju visas mintis šalin, gurkšteliu šiltos kakavos, susisuku į šiltą mamos megztą nertinį ir pasineriu į kitokį pasaulį, aprašomą knygoje.

ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

Vėlus 2028 metų gruodžio dvidešimt pirmosios vakaras. Žingsniuoju žibintais nušviesta gatve. Snaigės lėtai krinta ant mano rausvų, sustingusių nuo šalčio skruostų ir akimirksniu virsta mažais vandens lašeliais. Nors man jau dvidešimt dveji, vis vien nusijuokusi iš savo minčių griūnu nugara į gausiai apsnigtą pievą ir darau sniego angelą. Juokiuosi iki ašarų. Elgiuosi taip, kaip nepridera suaugusiam žmogui, bet aš negaliu suvaldyti manyje gyvenančio išdykusio vaiko.

MANO BAIMĖS

Sėdžiu ant medinės taburetės ankštame kambaryje, pilname vorų. Kambarys be langų, be durų. Sėdžiu tiesiai, raumenys įsitempę. Vidinis balsas nuolat kužda: „Neįgels jie… Neįgels“. Bandau tuo tikėti. Atsipalaiduoju ir užsimerkiu. Pradedu dusti, bandau rėkti, jaučiuosi lyg po vandeniu, grimztu į gelmę. Plačiai atsimerkiu, atsisėdu lovoje ir giliai kvėpuoju. Košmaras baigėsi.