Adelina Tomkevičiūtė (6 kl.)

„Adelina  – klasės siela. Ji jautri, nuoširdi, užjaučianti.  Kartais siaučianti mokyklos koridoriais, kartais susikaupusi ruošiasi kontroliniams.  

      Mergaitė domisi gyvūnais, ypač  šunimis ir katėmis.  Laisvalaikį praleidžia su draugais arba su šeima. Kartais jai patinka vienuma, ramybė. Tada ji stebi savo augintinius.

      Mokytojus Adelina dažnai stebina savo netikėtomis įžvalgomis, giliomis mintimis“. Taip apie jaunąją kūrėją rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

ESĄS matytas

Tą, juodąjį… Šįkart piešiu tamsų mišką, apgaubtą sidabrinėmis eglėmis ir nuplikusiais krūmynais. Taip mokytoja sakė. Esąs matytas. Mačiau kažkada. Mačiau. Tąkart glūdumoje spindėjo blizgus dalgis ir pora akių. JUODĄ. Mačiau juodą mišką. Viską juodą mačiau…

Atnešu mokytojai  lapą ir… Ir ji nežiūri į piešinį.  Ji žvelgia į mane. ESĄS matytas. Mačiau mokytojos gilias akis, žvelgiančias į mane, bet… Taip pat keistai. ..

Per  visas visas bemieges naktis galėjau matyti tą padarą. Kartą tėtis perspėjo, kad neičiau link to miško, bet mane kaip magnetą traukė nueiti ir apžvelgti augaliją, tas keistai raudonas rožes, augančias šalia vienintelio žaibo nutrenkto klevo tarp didelio eglyno. Bet kai išėjau šiurpų, žvarbų vakarą į kiemą išnešti šiukšlių, vidinis balsas liepė pažvelgti į miško tankmę ir pamačiau tą – JUODĄ. Keisčiausia tai, kad padaras nejudėjo. Jis paprasčiausiai buvo susiliejęs su miško siela.  Aš regėjau, kaip jo spindinčios akys žvelgė į mane ir tikėjau, kad nesvarbu, kur tas padaras būtų – už poros metrų ar už mylios, penkių, aš jį galėčiau paliesti.

Mokytoja vis dar žvelgė į mane. Supratau, kad moku piešti JUODĄ. Tą, JUODĄ… Su blizgančiu dalgiu ir miško tankme, kai šalia auga raudonos rožės. Buvo nesunku. Tai buvo ESĄS… matytas.

Ruduo

Giliai ir dusliai šniokščia medžiai. Sunki ryto rasa apdengia visus augalus ir medžių lapus. Švelni saulė apšviečia nudžiūvusių beržų viršūnes. Išvagotas šaižiais raštais storas ąžuolas rymo tarp jaunų pušaičių. Žvarboka…

Pasilenkusi matau sušalusį šaltalankį. Jo nudžiūvę lapeliai susiraukę nuo nakties žvarbos. Šis augalėlis labai sutryptas. Matyt jį nubloškė pora stirnų, straksinčių miško tankmėje.

Daugybė tamsių ąžuolo gilių išmirkusių ryto rasoje. Pusė jų apkandžiotos, nulaupytos. Kitos tiesiog negailestingai sutrėkštos. Pastebiu, kad čia buvo apsilankiusi šerniukų motina. Dar ir dabar, pritildę ritmingą paukščių maršą, galėtume išgirsti kažką kriuksinčio.

Eidama toliau, matau apraižytus uosio kamienus blizgančiais kampais. Iškart suprantu, jog čia grūmėsi stirninai…

Išeinu iš miško į laukus ir mane apšviečia skaisti saulė. Pridengusi akis, pažvelgiu į kitapus miško kraštą. Ten netoliese stovi medžiotojo bokštelis. Jį supa seni, išsišakoję medžiai. Aplink didelis, platus auksinių lapų kilimas. Per jį siauras takelis, į medžiotojo bokštelį… Ant takelio nukritę mažyčiai lapeliai… iki skausmo raudoni…

Klusniai ir tyliai slenka Ruduo. Jis jau čia… Jis čia, šalia…

Šešėlis

Einu taku. Ryškūs rudens lapai šlama šalia manęs. Kaštonai gailiai traška pervažiuojant mašinoms. Mąsčiau. Į viską žvelgiau, kaip į sulėtintą vaizdą. Stebėjau visą pasaulį, kuris supa mane. Mačiau kiekvieną mažą musę, jutau jos dūzgimą, kai praskrisdavo pro šalį. Rytinė rasa dvelkė gaivumu nuo žolių. Ryški saulė švietė man tiesiai į veidą. Keli šilumos gumulėliai prasiskverbė pro mano blankų, mėlyną paltą.    Zylutės čirškėdamos šokinėjo medžiuose. Girdėjau šuns lojimą iš už kaimynų tvoros. Pasukau galvą. Ten kiauksėjo mažas ir labai pūkuotas plaukų gumuliukas.      Nusišypsojau. Žvilgterėjau per šoną. Už manęs stovėjo žmogaus pavidalo atspindys. Labai išsigandau. Puoliau bėgti. Uždariusi savo namo vartus pasislėpiau už obels. Nieko daugiau nebemačiau…

Vakare, sutemus ėjau per tamsų, šaltą koridorių. Per langą švietė ryški mėnulio pilnatis. Iki pat kitos sienos galo gulėjo nutįsęs  mamos orchidėjos vazos atspindys. Mąstydama, kas ryte nutiko, braukdama ranka liečiau šiurkščią sienos dangą. Mėnuo apšvietė mane. Vėl pamačiau tą pabaisą. Greitai užlipau laiptais ir įbėgusi į kambarį šokau į lovą. Užsidangsčiau antklode visus plyšius ir stebėjau viską pro mažą kamputį…

Ilgai neužmigau. Nemirksėdama žiūrėjau į baugią tamsą. Ne į sieną, lubas ar stalą, bet į tamsą… Ir…

Tamsa pradėjo žvelgti į mane…