Agnė Teresevičiūtė (9 kl.)

„Kuriu savo malonumui, kai pajaučiu įkvėpimą. Kuriantys žmonės moka perteikti savo mintis kitaip – daug gražiau, vaizdžiau, įdomiau išreiškia savo požiūrį. Mokytojai turėtų skatinti kurti, nes niekam tikrai nepakenks išmokti reikšti mintis, svajoti, rašyti gražiau ir taisyklingiau“, – apie kūrybą kalba jaunoji kūrėja.

Pirtyje meška!

Vieną rudens dieną, pučiant šaltam vėjui, Lilė, jos tėtis, mama ir jaunesnysis brolis norėjo praleisti šeimyniškai vakarą. Kiekvienas iš jų iki vakaro galėjo užsiimti veikla, kuri jiems patinka: mama siuvinėjo, tėtis tvarkė pirties duris, broliukas žaidė kompiuterinius žaidimus, o Lilė… Ji vienintelė, kuri taip ramiai sėdėjo prie lango ir grožėjosi šalia  esančiu mišku. Jai patiko pabūti vienai ir viską apgalvoti.

Atėjo vakaras, ir šeima nusprendė, kad  eis į pirtį. Visi buvo patenkinti, tik Lilę pagavo bloga nuojauta…  Vos tik visa šeima įėjo į pirtį, pasigirdo keisti garsai: lyg kas barbentų į pirties langą, lyg medžių šakos daužytųsi į sienas… Bet šakotų medžių arti pirties juk ir nebebuvo. Staiga pirties durys dėl stipraus vėjo prasivėrė ir pradėjo daužytis į visas puses. Tik brolis susivokė, kad reikia jas kuo greičiau uždaryti.

Staiga priešais  išdygo meška. Ji garsiai suurzgė ‒ aiškiai matėsi, kad ji šlapia ir suirzusi. Tėtis čiupo į rankas seną šautuvą. Giliai širdyje tikėjosi, kad niekada jo ir neprireiks. Jis nusitaikė, ir pasigirdo šūvis. Visi išbalo, bijojo net pramerkti akis, bet išgirdo duslų kvėpavimą. Meška vis dar buvo gyva! Pasirodo, šūvis nebuvo mirtinas. Tėvelis pataikė jai į leteną, ir ji tiesiog nebeturėjo jėgų pajudėti.  Iš kažkur atbėgo du maži meškiukai. Jie uostinėjo mamą, dairėsi…

Tėvelis kiek sušvelnėjo, susivokęs, kad meška ieškojo tik maisto. Taigi, reikėjo kuo greičiau išeiti iš šios pirties, palikti svečius ramybėje.  Jie patys išeis atgal į mišką.

Tai buvo  įsimintiniausias šeimos kartu praleistas vakaras.

Kodėl žmonių akys skiriasi?

Kadaise Dievas nusprendė sukurti žmogų, kad jam padėtų žemėje. Tada visi žmonės turėjo mėlynas akis, jos simbolizavo tyrumą.

Po daug metų jaunas kalvis sutiko prie miško velnią. Tas pasiūlė kalviui tapti geriausiu amatininku pasaulyje. Kalvis suabejojo šiuo pasiūlymu ir paklausė velnio, ko jis už tai prašo. Velnias sako:

• Visai nedidelio dalykėlio – tavo akių. Aš tau duosiu savo rudas, o tu man savo mėlynas.

Kalvis ilgai mąstė, kaip čia pasielgti. Po kiek laiko sušnibždėjo:

Ir jiedu apsikeitė akimis. Grįžęs į miestelį kalvis pastebėjo, kad į jį visi skersai žiūri ir vengia su juo kalbėti. Tada suprato, kad jį velnias apgavo. Iš nebežinojimo, ką daryti, jis kreipėsi į Dievą pagalbos, o šis tarė:

–      Gerai, aš tau padėsiu ir sukursiu dar keletą žmogaus akių spalvų, kad neišsiskirtum, bet už tai niekada nebegalėsi kalbėti.

Kalvis sutiko ir nuo to laiko nebekalbėjo, o žmonės turi įvairių spalvų akis.