Agnė Ulbikaitė (7 kl.)

Literatų vadovė, bibliotekininkė Raimonda Budnikienė: „ Vieną dieną septintokė Agnė padavė užrašų knygelę ir prisipažino: „Rašau eilėraščius“. Taip paprastai ir netikėtai mergaitė atvėrė  mums savo paslaptingą, kupiną simbolių ir apmąstymų pasaulį“.

„Esu laisva tarsi paukštis. Nuo mažens mane užliūliavo spalvos. Niekada nežiūriu atgal ir į priekį. Moku „skraidyti“ ir džiaugiuosi dabartimi“,  – taip save pristato mėgstanti piešti, groti pianinu,  užsiimti aerobika, sportuoti ir kurti eilėraščius Agnė.

* * *

Žvaigždės –

mamos akys.

Mėnuo –

tėvo veidas.

Prižiūri.

Vėjas –

švelnusis brolis.

Lietaus lašelis

nupraus.

* * *

Maža mergytė

po žemėmis.

Be savo raudonų batukų.

Laikas

Ne jis tave,

bet tu jį vejiesi.

Tie, kurie žvaigždės

mėnesienoje,

jau pasivijo.

* * *

Jei būčiau žvaigždė

nerami, pasiklydusi,

mėnuo mane prižiūrėtų.

Neramią sielą,

norinčią pasiaukoti.

*  * *

Juoda varna

žiūri į mane.

Tartum prašytų.

Mirties demonai

pasiims ją

kaip sakalą.

*  * *

Sustoti.

Užsimerkti.

Išgirsti tylą.

Kaip ji skamba?

Nedrumskite

mano sielos.

*  * *

Nebenoriu aš klajoti.

Nebenoriu savęs ieškoti.

Gurkštelėjau svajonių.

Atsikvėpsiu

sugrįžusi.

*  * *

Fenikso sparnai

susprogo

į tūkstančius dulkių.

Narvas –

vienintelės likimo supynės

nusėtos pelenais.

Vėjas gainioja pelenus

lyg švilpaudamas piemuo

debesis.

Kol užpusto

slieko akis.

Niekada neturėtas.

Pastabioji mirtis

vėl laimėjo.