Aistė Devainytė (12 kl.)
„Kurti pradėjau būdama 13 metų, bet praradau daugumą eilėraščių. Nuo pat mažumės mane supo menas: visa šeima grojo įvairiais muzikos instrumentais, pati pradėjau šokti nuo pat pirmos klasės ir šoku lietuvių liaudies šokius iki šiol. Ten įgijau patriotiškumo bei bendruomeniškumo pojūtį, kuris atsispindi mano kūryboje. Taip pat mėgstu fotografuoti, piešti. Mane nuolat supa gamta, niekaip negaliu ja atsigrožėti. Kūryba man ir yra svarbi tuo, kad galiu pabrėžti vertybes, būti savimi. Savo ateitį ketinu sieti su darbu Lietuvai bei jos žmonėms“, – apie save pasakojo jaunoji kūrėja.
Uraganas
Užsimerkiu. Matau veidus,
Vėjas ūžia ir žmonės bėga.
Vėjas daiktus tolyn neša,
Staiga sudreba žemė…
Įkvėpiu. Užuodžiu baimę..
Vėjas neša suodžius,
Viskas virsta.
Ant veido jaučiu – žemės dulkės.
Staiga išgirstu šauksmą.
Jie bijo vėjo!
Sekundės bėga kaip
Žmonės aplink mane.
Tuoj laiko neliks!
Vakaras. Nedrįstu
Pakelt akių į žvaigždes.
Čia nieko neliko.
Kodėl aš čia?
Žvaigždės, aš skrisiu plaštake…
Kai suvirpa jūra,
Suplaka širdis.
Kai plaštakės sparnas pakyla,
Nakties žvaigždės atsiranda.
Ir lyg jūra begalinė,
Amžinai plaks manoji širdis.
Lyg plaštakė skrendu,
Ir randu žvaigždes savas.
Lyg visata ilgas kelias,
Lyg jūra ar vandenynas,
Ir kol plaks širdis, skrisiu plaštake,
Kad rasčiau ją – žvaigždę savąją.
Sielos
Yra teorija, jog yra tik tam tikras skaičius sielų ir jos nesikeičia, tik apsigyvena naujame kūne,
kai kurios gimsta pirmą kartą, kai kurios numiršta paskutinį. Kai kurie žmonės pamena savo buvusį
gyvenimą: statė Egipto piramides būdami vergai, dalyvavo Orleano kare ar buvo Frankų imperijos
pasiuntiniai, Rusijos carai. Kartais žmogus nieko nepamena ir nežino ar jo siela gimė pirmą kartą,
ar po šio gyvenimo numirs paskutinį. Kartais nežinojimas yra gerai. Jis išlaisvina kaip oro
įkvėpimas ankstyvų pavasarį. Kartais nežinojimas padeda ryžtis kažkam visiškai naujam. Tokiam
naujam, kokio dar nesi jautęs. O kai siela prisipildo visiškai visko, pajutusi pilnatvę ir ramybę ji gali paskutinį kartą numirti.
Pradžia
Visada sunkiausia nuo kažko pradėti. Pradžia sunki tuo, jog nuo jos prasideda kažkas naujo ir
nepažįstamo. Kartais būdami vaikai buvome priversti lankyti kokius nors būrelius, nes „ką pradėjai
reikia užbaigti“. Kartais mes patys to norėjome – „pabaigti ką pradėjome“. Kartais, tie kurie labai
stengdavosi, tiems visa tai tapdavo didele gyvenimo dalimi, kartais mes viską mesdavome, kartais
vėl pradėdavome tą patį, tik vėl iš naujo. Tik niekas niekada nekalbėjo apie pabaigą. Kad tai, kas
tapo tokia didele gyvenimo dalis – bus taip sunku pabaigti. Niekada negalvojai, kad pabaiga ateis,
nors jautei, bet tik ne taip greitai. Sako, jog kažko pabaiga, yra nauja pradžia. Tik niekas nesakė,
kad gali būti taip sunku paleisti. Taip sunku padaryti pabaigą. Lieka tik suprasti, kad visa tai ką
laimėjai – niekur nedings.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!