Aivita Gegevičiūtė

Rašo 4 metai, daugiausia proza (noveles, mėgsta jų ciklus). Yra bandžiusi rašyti ir eilėraščius, versti iš rusų kalbos.

IŠ NOVELIŲ CIKLO  „ŠEŠI BŪDAI MIRTI“

Drąsa

Mergina užsimerkusi stovėjo ant tilto krašto. Krūtinė tankiai kilnojosi, pirštai net pabalo, begniauždami šaltus metalinius turėklus. Vėjas gairino įraudusį veidą.

Ji atsimerkė. Priešais driekėsi toks kvapą gniaužiantis vaizdas, kad mergina nebegalėjo atitraukti akių ar net mirksėti. Kalnai driekėsi už ežero tolyn… Melsvi, padūmavę jie stūksojo ramūs. Kitokie nei mergina ant tilto krašto.

Pažvelgusi žemyn, ji dar stipriau įsikibo turėklų. Bet vis tiek nebegalėjo užmerkti akių. Žvelgė žemyn po savimi. Ten sūpavosi ramus ir skaidrus vanduo. Labai labai žemai po ja…

Mergina įkvėpė. Paraiviusi pečius, lyg pasiruošdama, ramiai iškvėpė. Ištiesė vieną koją ir paleido turėklus…

Krito žemyn kaip akmuo, tačiau išskėtusi rankas lyg paukštis…

Daina baigėsi. Paleidau vaizdo klipą dar kartą, bet nebežiūrėjau, kaip profesionali aktorė žudosi. Įsijungiau žaidimą ir įsijautusi pradėjau dainuoti vaizdo klipo dainą: „…come with me and we will start our story from begining…“*

*- eime su manim ir mes pradėsim viską iš pradžių – angl.

Liūdesys

Elena padėjo telefoną ant stalo. Sunkiai atsidususi, atsirėmė ranka į stalo kraštą ir atsistojo. Klibinkščiuodama pirmuosius žingsnius, o paskui jau tvirčiau priėjo prie uždarytų kambario durų. Už jų lovoje gulėjo jos vyras…

Elena su Mantu susituokė prieš penkiasdešimt metų. Kartu nugyveno veik tobulą gyvenimą. Nė karto vienas kito neišdavė, saugojo ir gerbė. Meilė – kaip gražiausiame romane ar filme… Jie susilaukė dviejų nuostabių sūnų ir žavios dukrelės. Turi pulkelį mažų, puikių anūkų. Gyveno su vyru paprastame name, bet jiems to užteko.

Dabar Elena vilkėjo juodą suknelę. Balti kaip sniegas plaukai uždengti varno juodumo skara…

Ji ką tik skambino dukrai, kad atvyktų su broliais. Kelias iš miesto į kaimą tolimas, tad Elenai dar teks pabūti vienai.

Jai suskaudo krūtinę, atveriant tas duris. Suklupusi prie lovos pradėjo raudoti… Sielvartas plėšė širdį, ašaros degino akis. Elena įsitvėrė ir nepaleido Manto rankos.

Meilė nemiršta – ji gyvena širdyse, plakančiose ar nebe…

Dukra susijaudinusi įsiveržė pro duris. Šalia tėvo lovos pamatė sukniubusią motiną. Jų abiejų sustingę pirštai buvo supinti.

Radijo pranešėjo balsas nutilo. Atsidusau, pagalvojusi apie savo tėvus, o jie atsiduso, pagalvoję apie savuosius. Tylėdami baigėme pusryčiauti. Susiruošusi išeiti, apkabinau tėvelius ir pravėriau duris į šaltą rudenio rytą.

Pyktis

Abigailės kūną plakė įniršio bangos. Jai norėjosi ką nors sudraskyti, suplėšyti, sudaužyti, sugriauti! Galvoje sukosi tik vienintelis klausimas: kodėl jai taip nutiko?

…Šios dienos mergina laukė visą ligšiolinį savo gyvenimą. Tai buvo jos paveikslo pristatymas parodoje. Abigailė nuo mažumės piešė, lankė dailės mokyklą. Visai neseniai baigė patį svarbiausią savo kūrinį. Tai 2 metrų pločio ir 3 metrų ilgio paveikslas. Jai pavyko padaryti viską, ką buvo suplanavusi. Į jį sudėjo visą savo meilę, laiką ir pinigus.

Bekabindami paveikslą darbininkai jį paleido iš rankų. Jis krito kartu su kopėčiomis. Rėmai sulūžo, drobė suplyšo… Kartu plyšo ir Abigailės širdis…

Ji išlėkė į lauką su viena suknele, nors buvo žiemos vidurys. Apakinta pykčio ir apmaudo, mergina ėjo, kur kojos nešė. Atsitokėjo prie kažkokio miškelio. Išsirinko pirmą pasitaikiusį medį ir trenkėsi į jį. Sudejavusi loštelėjo atgal, bet sielos skausmas vis tiek buvo stipresnis… Spyrė į kamieną, ir nuo medžio šakų sniego šūsnis pliumptelėjo tiesiai ant merginos…

Abigailė nusipurtė. Rankos pačios susigniaužė į kumščius. „Reikia grįžti…“ – pagalvojo.

Nieko nematydama, virpėdama iš pykčio Abigailė kirto gatvę Parodų rūmų link. Sucypė stabdžiai. Į akis plykstelėjo automobilio žibintų šviesa. Ir ji krito…

Filmas baigėsi. Įsijungė šviesa, ir visi pakilo nuo kėdžių. Tyliai šnekučiuodamiesi žiūrovai išėjo iš kino salės. Išmečiau tuščią spragintų kukurūzų pakelį. Su draugėmis dar užėjome į batų parduotuvę.

Ramybė

Anastazija sėdėjo ant suoliuko. Švelniai žvelgdama į antkapį, ji prisiminė gražiausias su vyru patirtas akimirkas. Kaip pirmą kartą susitiko, kaip pirmą kartą pasibučiavo, kaip šoko vestuvinį valsą… Koks jis būdavo romantikas… Dažnai ją sužavėdavo mielomis smulkmenomis…

Skruostu nuriedėjo ašara.

Anastazijos vyras žuvo autoavarijoje.

O dabar ji sėdi kapinėse ir žvelgia į marmurinį antkapį. Medžių viršūnės net nevirpa. Nesijaučia nė menkiausias vėjelis. Jau po truputį temsta. Oranžinė saulėlydžio šviesa atsargiai liečia debesis.

Anastazija čia net paukščių negirdi, ramybė visiškai įsiviešpatavusi.

Nurimusi ir jos siela…

Rankoje moteris sukioja apvalų buteliuką. Pirštai glosto lygų stiklą. Ji atkemša buteliuką ir prideda kraštelį prie lūpų. Šyptelėjusi kilsteli jį ir skystis nuteka gerkle. Saldus…

Anastazija dar kiek pasėdi. Tada atsistoja. Ir nukrenta šalia kapo…

Salė sugriaudėjo plojimais. Atsistojusi plojau ir aš. Nuostabi drama, gerai, kad šįvakar apsisprendžiau ateiti.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: