Algimantas Uksas

Algimantas Uksas

Nematomas Pušas

                       Gyveno Modestų šeimyna: tėtis Jonas, mama Ona, senelis Kazimieras ir vaikai –  Liepa ir Vytis. Kadangi  nebuvo  turtingi, senamiestyje  nusipirko aplūžusį namą,  pastatytą  XVIII amžiaus pabaigoje.

Šeima  gyveno laimingai iki, kol suvokė, kad name dar kažkas yra.

Kartą  tėtis Jonas aptiko užkaltą rūsį.  Išlaužė  lentas ir įėjo. Patalpoje mėtėsi  apgriaužti lentgaliai ir  seni daiktai. Kadangi jau temo, tėtis eidamas miegoti paliko rūsį pravirą. Ryte visi pastebėjo keistenybes. Vytis vietoj vadovėlių kuprinėje rado pakelį makaronų. Senelis aptiko sulaužytus dantų protezus. Mama –  sudraskytą brangų paltą. Tėtis – prakiurusias mašinos padangas. Tik  mažajai Liepai nieko nenutiko.

Kasnakt namas būdavo  apverčiamas tarsi  aukštyn kojom. Po kelių mėnesių šeimai netvarka labai įgriso.  Jie sugalvojo, kaip pagauti paslaptingą vandalą.

Vakare  prie paspęstų spąstų padėjo paltą, vadovėlius, padangas ir dantų protezus. Naktį tykiai laukė pasirodant triukšmadario. Laukė dvi, tris valandas. Kai išaušo  rytas, daiktai buvo savo vietose, tik, o siaube, dingo visų durų rankenos. Teko sutvarkyti duris.

Tą rytą eidama į mokyklą Liepa sutiko seną seną moterėlę. Ji papasakojo, kad  šitame name vykdavo keistų dalykų. Galbūt tai naminuko  Pušo darbas? Liepai toptelėjo mintis, kad reikia susidraugauti su Pušu. Šiuo vardu naminuką pavadino todėl, kad naktimis girdėdavosi: puš, puš, puš.

Vakare prieš eidama miegoti, mergaitė ant stalo padėjo stiklinę pieno, lėkštę sausainių ir du saldainius. Kitą  rytą – koks  stebuklas! Viskas buvo savo vietose, tik ant stalo nebebuvo nei pieno, nei saldumynų.

Nuo šios dienos šiuose namuose įsivyravo ramybė. Dažnai šeima Pušui palikdavo gardesnį kąsnį.

Galbūt kiekvienuose namuose gyvena po savąjį Pušą, nes dingsta kojinės, atsiranda netvarka, dulkės…