Apie seniausios Panevėžyje Naftalio Feigenzono spaustuvės varžytines 1935 metais

Naftalis Feigenzonas pirmąją spaustuvę Panevėžyje atidarė dar cariniu laikotarpiu 1880 metais. Pradžioje spausdinusi kvitus, blankus, etiketes, afišas, o vėliau jau ir brošiūras, laikraščius, knygas, ši spaustuvė paliko ryškų pėdsaką Panevėžio ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

Istorinės spaustuvės uždarymą gaubė nežinia

Apie N. Feigenzono spaustuvės uždarymą 1935 metais ilgą laiką nieko nebuvo žinoma. Viliaus Užtupo knygoje „Lietuvos spaustuvės“ (1998) nurodoma, kad vėlesnių jos veiklos pėdsakų neaptikta, bet spaustuvės įrengimai buvo išlikę. 1941 metais jie sovietinės valdžios buvo nacionalizuoti.

Bet 2000 m. kovo 23 d. vykusioje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijoje „Panevėžio krašto spauda: leidyba ir sklaida“ buvo pateikta naujų faktų. Rengiant konferencijai parodą, bibliotekos darbuotojos Retų spaudinių skyriuje aptiko dvi knygeles, išspausdintas Panevėžyje veikusioje iki tol nežinomoje „Vilnies“ spaustuvėje.

Bibliotekos atliktais pirminiais tyrimais „Vilnies“ spaustuvė apie 1935 metus buvo įkurta savo veiklą nutraukusios N. Feigenzono spaustuvės bazėje ir veikė iki pat jos nacionalizavimo.

Peržiūrėjus tuometiniame Panevėžio apskrities archyve saugomus dokumentus, buvo surasti šį faktą patvirtinantys duomenys. Panevėžio apygardos darbo inspekcijos 1935 metų statistinėse žiniose N. Feigenzono spaustuvė jau buvo neminima, o 1936 m. kovo 9 d. rašte Centraliniam statistikos biurui pažymėta, jog ji likvidavosi. Vėliau pildytose statistinėse ataskaitose buvusios N. Feigenzono spaustuvės adresu Bataliono g. 5 buvo nurodoma „Vilnies“ spaustuvė.

Po gero dešimtmečio duomenys apie N. Feigenzono spaustuvės uždarymą buvo papildyti dar kita rasta žinia. Kaip 1935 metais savo skaitytojus informavo „Panevėžio garsas”, jos turtas birželio 5 d. buvo parduotas iš varžytinių.

Plačiau apie varžytines

Domintis, kas lėmė tokią seniausios Panevėžio spaustuvės baigtį, keliai nuvedė į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Čia buvo rasta net keletas Panevėžio apylinkės teismo antstolio bylų, vykdytų N. Feigenzono atžvilgiu. Apžvelkime jų dokumentus.

Skolų iš N. Feigenzono išieškojimą vykdė Panevėžio apylinkės teismo antstolis A. Pietukauskas. 1935 metais tokių vykdymo bylų jis turėjo aštuonias. Jei pridėti jau po įvykusių varžytinių dar pateiktą Panevėžio apygardos ligonių kasos direktoriaus Konstantino Jasiukaičio prašymą išmokėti N. Feigenzono skolą ir ligonių kasai, bendra visų N. Feigenzono skolų suma su procentais ir išlaidoms sumokėti buvo 9385,51 Lt.

Dėl N. Feigenzeno skolos viena pirmųjų į Panevėžio apylinkės teismą kreipėsi Chana Šteinaitė. Prašymą antstoliui A. Pietukauskui išieškoti iš N. Feigenzono 2128,50 Lt skolą su procentais ji parašė dar 1934 m. sausio 13 d. N. Feigenzonas spaustuvę buvo įsirengęs Icikui Šteinui priklausiančiame name Batalionio g. 5. Skola spaustuvininkui susidarė dėl nesumokėtų mokesčių už patalpų nuomą.

Vykdant teismo priverstinės tvarkos nutarimus bei Ch. Šteinaitės, J. Geršteino ir Lietuvos kredito banko prašymus, antstolis A. Pietukauskas aprašė visą svarbiausią N. Feigenzono spaustuvės turtą, susidedantį iš dviejų spausdinimo mašinų ir vienos popieriaus pjovimo mašinos.

Dėl šių antstolių veiksmų N. Feigenzonas 1934 m. spalio 7 d. parašė skundą Panevėžio apylinkės teismui ir paprašė jį atleisti nuo varžytinių. N. Feigenzonas skundėsi, kad pardavus visas spaustuvės mašinas iš varžytinių, jis bus priverstas spaustuvę uždaryti, pas jį dirbančius darbininkus atleisti iš darbo, o jis pats liks be užsiėmimo ir duonos kąsnio.

Savo skunde N. Feigenzonas dar nurodė, kad jo spaustuvė Panevėžyje egzistuoja nuo 1880 metų. Jis savo kreditorių, tarp jų ir p. Šteino bei jo dukters Ch. Šteinaitės, ne kartą prašė palaukti ir leisti jam skolas sumokėti dalimis. Bet jie į tokį jo prašymą nekreipia dėmesio ir rengiasi brangias spaustuvės mašinas už menką kainą pasilikti sau.

Reaguodama į šį skundą, Ch. Šteinaitė 1934 m. spalio 10 d. parašė prašymą antstoliui išieškoti iš N. Feigenzono dar ir kitą 4676 litų skolą su procentais už I. Šteinui negrąžintą paskolą. 1934 m. spalio 16 d. skelbtos varžytinės neįvyko, o N. Feigenzonas nuo teismui savo paduoto skundo atsisakė.

Po gero pusmečio atsitiko taip, kaip savo skunde teismui rašė N. Feigenzonas. 1935 m. birželio 5 d. vykusiose varžytinėse spausdino mašina G. Sigl. Berlin und Wien. 1880, o taip pat 12 kg raidžių rusų šrifto ir 12 kg raidžių lotynų šrifto buvo parduota už 2501 litą. Nors antstolio A. Pietukausko šis aprašytas turtas buvo įkainuotas 5500 litų. Spausdinimo mašiną ir raides nupirko Ch. Šteinaitės įgaliota Freida Šteinienė.

Visiems N. Feigenzono kreditorių ieškiniams patenkinti iš varžytinėse gautų pinigų buvo skirta tik 701 litas. Lietuvos kredito bankas, vietoj pagrindinės 600 litų skolos gavęs tik 42,79 Lt, paprašė išmokėti visus jiems priklausiančius pinigus. Panevėžio apylinkės teismas atsakė, kad padalinus N. Feigenzono pinigus, gautus už parduotą jo kilnojamąjį turtą, daugiau pinigų nėra.

Pasisekė tik Panevėžio apygardos ligonių kasai. Nors ji dėl skolos atgavimo kreipėsi paskutinė jau po įvykusių varžytinių, ligonių kasai buvo išmokėta visa reikalaujama 239,26 Lt suma. Panevėžio apylinkės teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad pagal Civilinės teisės įstatymą pirmiausia turi būti tenkinami nekilnojamojo turto mokesčiai Valstybės iždui ir savivaldybėms, o taip pat visokie kiti mokesčiai visuomenės reikalams.

Kaip matyti iš varžytinių dokumentų, antstolio buvo aprašyta ir jose parduota tik dalis N. Feigenzono spaustuvės kilnojamojo turto. Netrukus jį visą nupirko pas N. Feigenzoną raidžių rinkėju dirbęs Chaimas Sudelskis. Jis tapo bankrutavusios N. Feigenzono spaustuvės savininku, tik ją jau pavadinęs „Vilnies“ vardu.

Knygoje „Lietuvos spaustuvės“ apie „Vilnies“ spaustuvę nieko nerašoma. Nurodoma, kad N. Feigenzono spaustuvės įrengimai išliko iki 1940 metų ir buvo sovietinės valdžios nacionalizuoti. Iš tikrųjų buvo nacionalizuoti jau ne N. Feigenzonui, bet Ch. Sudelskiui priklausančios „Vilnies“ spaustuvės įrengimai.

Toje pačioje knygoje „Lietuvos spaustuvės“ pateikiama informacija, kad paskutinis žinomas N. Feigenzono spaudinys buvo Panevėžio ateitininkų vakaro programa, išspausdinta 1931 metais. Bet Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės viešoji biblioteka yra gavusi dovanų ir Retų knygų fonde saugo dar vėlesniais 1935 metais N. Feigenzono spaustuvėje išleistą Panevėžio inžinieriaus Juozo Bariso knygą „Elektroamatininko talkininkas“.

Kad N. Feigenzono spaustuvė dar veikė 1935 metais, yra ir visa tai paliudijančių dokumentų. Ch. Šteinaitė 1935 m. gegužės 13 d. parašė prašymą antstoliui p. Pietukauskui už skolas aprašytas N. Feigenzono spaustuvės mašinas ir jų prigulnybes būtinai užantspauduoti, kad jis jų negalėtų vartoti darbui. Ch. Šteinaitė skundėsi, kad N. Feigenzonas mašinas gali sugadinti, jos pasidarys bevertės ir ji patirs didelių nuostolių.

Kaip tik tuo metu, kol antstolis dar nebuvo užantspaudavęs ir uždraudęs naudoti spaustuvės mašinų, N. Feigenzonas 1935 metais spėjo išspausdinti tiek jau minėtą J. Bariso knygą, tiek iš anksčiau žinomą Panevėžio vyrų gimnazijos 7 klasės leidinį apie Vincą Kudirką. Ko gero, šie N. Feigenzono spaustuvės leidiniai buvo tikrai paskutiniai.

Apie spaustuvės baigtį

1880 metais atidaryta pirmoji Panevėžyje N. Feigenzono spaustuvė sėkmingai veikė visą pusšimtį metų. Nors tuo laiku Panevėžyje veikė daugiau spaustuvių, ji buvo pagrindinė. Joje buvo spausdinamas 1924 metais pradėtas leisti „Panevėžio balso“ laikraštis, vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai, kiti 1926 metais įkurtos Panevėžio vyskupijos, katalikiškų organizacijų leidiniai.

Bet kai 1931 metais Katalikų veikimo centras Panevėžyje atidarė savo „Bangos“ spaustuvę, visų šių katalikiškų leidinių užsakymų N. Feigenzono spaustuvė neteko. „Panevėžio balsas“, 1928 metais perėjęs į katalikų rankas, irgi buvo spausdinamas jau „Bangos“ spaustuvėje. Sumažėjus užsakymų ir kritus pelnui, N. Feigenzonas įklimpo į skolas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma dar viena antstolio A. Pietukausko vykdymo byla, iš kurios matyti, kad N. Feigenzonas, siekdamas išbristi iš skolų, 1935 m. sausio 21 d. kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą išieškoti iš „Panevėžio balso“ redakcijos ir administracijos 3420 litų skolą, susidariusią dar 1928 metais, kai laikraštį leido bebankrutuojanti „Žodžio” bendrovė. Siekdama išvengti šios skolos, laikraščio administracija pakeitė „Panevėžio balso“ pavadinimą į „Panevėžio garsą“ ir su N. Feigenzonu sutarė bylą nutraukti, jam sumokant 1000 litų.

Ar galėjo N. Feigenzono spaustuvė išvengti varžytinių? Žinant, kad jos vietoje įsteigta Ch. Sudelskio „Vilnies“ spaustuvė neblogai laikėsi, joje be atliekamų smulkių darbų buvo išspausdinta ir knygų, galima manyti, kad N. Feigenzonas galėjo išsilaikyti ir su mažiau užsakymų. Bet jis jau buvo senyvo amžiaus, neturėjo savo darbų tęsėjo. Jo sūnus Solomonas Feigenzonas buvo dailininkas, dirbo mokytoju „Javnės“ mergaičių gimnazijoje.

Kad ir kaip liūdna, tokia buvo pirmosios Panevėžyje N. Feigenzono spaustuvės pabaiga.