Archeologų radinys Pašilės kapinėse pranoko visus lūkesčius

Spalio pradžioje iš Vilniaus atvykę archeologai, talkinant ukmergiškiams, senosiose Pašilės kapinėse vykdė detaliuosius archeologinius tyrimus. Jų tikslas buvo surasti galimai kapinėse palaidotus Abiejų Tautų Respublikos politinio veikėjo Mykolo Kosakovskio ir jo giminės palaikus. Ieškant jų grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio palaidojimo vietoje buvo žvalgomi du plotai.

„Tai, ką radome, pranoko visus lūkesčius. Mūsų tirtoje kapavietėje teoriškai buvo palaidoti du žmonės – grafas S. K. Kosakovskis ir Varšuvoje mirusi, bet čia atvežta jo žmona Sofija. Po kapu radome už jo ribų išeinantį rūsį. Patekę į vidų išvydome karstus – jų suskaičiavome ne mažiau nei dešimtį…“ – ketvirtadienį „Gimtajai žemei“ pasakojo tyrimams vadovaujantis laisvai samdomas archeologas Atas Žvirblys.

Norima įamžinti didikų atminimą

Rajono Savivaldybės taryba 2011 metų birželio 28 dienos sprendimu patvirtino Ukmergės rajono istorinio ir kultūrinio paveldo objektų, žymių kraštiečių atminimo įamžinimo programą 2011-2020 metams. Joje tarp kitų asmenybių yra numatyta įamžinti ir didikų Kosakovskių giminės Ukmergės (Vaitkuškio) atšakos atstovų – Mykolo, Juozapo Dominyko, Stanislovo Felikso, Stanislovo Kazimiero – atminimą.

„Norint tai padaryti ypač ak-tualus buvo šios atšakos pradininko, Abiejų Tautų Respublikos politinio veikėjo Mykolo Kosakovskio (1733-1798 m.) palaikų suradimo klausimas“, – sakė rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas Julius Zareckas.

Jo iniciatyva buvo surastas archeologas, kuris parengė detaliųjų archeologinių tyrimų projektą. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos projektą patvirtinto ir skyrė lėšų tyrimams atlikti. Spalio pradžioje Pašilės kapinėse ir pradėti kasinėjimai.

Palaikus iš bažnyčios išvežė į kapines?

Pasak J. Zarecko, pagal turimą istorinę informaciją yra žinoma, kad M. Kosakovskis ir jo šeimos nariai buvo palaidoti Pašilės bažnyčioje. Tačiau 1962 metais Pašilės bažnyčią uždarius ir maldos namuose rengiant kino teatrą „Raketa“, didikų palaikai sovietinės valdžios buvo išgabenti. Būta spėjimų, kad jie gali būti sunaikinti.

„Sklandė gandai, kad iš bažnyčios išgabentų palaikų nesunaikino. Buvo pasakojama, kad juos 1964 metais esą sunkvežimiu išvežė į Pašilės kapines, į rūsį, esantį po M. Kosakovskio proanūkio S. K. Kosakovskio, palaidoto čia 1905 metais, kapu. Norint patvirtinti ar paneigti šią informaciją ir buvo pradėta organizuoti palaikų paieškos darbus“, – pasakojo J. Zareckas.

Iki šiol archeologiniai tyrimai Pašilės kapinių teritorijoje ir artimiausioje aplinkoje nebuvo vykdyti.

Ieškojo įėjimo į rūsį

Archeologas A. Žvirblys, rengdamas tyrimų projektą, lankėsi Pašilės kapinėse, apklausė šalia S. K. Kosakovskio kapo palaidotų asmenų artimuosius. Žmonės jam papasakojo, kad po S. K. Kosakovskio kapu anksčiau tikrai būta laidojimo rūsio, patekti į jį buvo galima per viršų. Pašiliškiai mena, kad dar sovietiniais laikais įėjimas buvo uždengtas akmenine plokšte su įrašais. Kai ją pavogė, į atvirą rūsį netrukdomai galėjo patekti kas tik norėjo. Netrukus valdžia įėjimą ir žemyn vedančius laiptelius užpylė žemėmis.

„Pradėdami kasinėjimus rūsio buvimu neabejojome. Tačiau nežinojome, kur įrengtas įėjimas į jį. Žinios apie tai buvo prieštaringos. Vieni sakė, kad rūsin galima patekti laipteliais nuo tvoros, kiti gi tvirtino, kad šioje vietoje, priešais kapą, buvęs tik rūsio langelis…“ – kalbėjo J. Zareckas.

Kaip teigė archeologas A. Žvirblys, buvo planuota S. K. Kosakovskio palaidojimo vietoje kasti ne giliau kaip iki metro nuo esamo žemės paviršiaus ir ištirti du plotus – kapo vietoje bei priešais kapą.

Akivaizdžios plėšimo žymės

„Pradėję kasti priešais kapą netrukus netoli tvoros aptikome rūsio kampą. Po to atsivėrė XX a. pr. statybos iš plytų sumūryto rūsio skliautai, laipteliai…“ – sakė A. Žvirblys.

Pasak archeologo, atkasus įėjimą buvo galima atidaryti rūsio duris. Jas atvėrę tyrėjai išvydo įvairaus dydžio karstus – metalinius, medinius bei palaikų likučių.

„Vaizdas rūsyje labiau priminė sandėlį, nei žmonių palaidojimo vietą. Panašu, kad karstai atvežti ir paskubomis netvarkingai vienas ant kito sukrauti. Jų nelietėme, tad ir tiksliai suskaičiuoti nebuvo galimybės. Atkreipėme dėmesį į vieną mažą karstelį, matyt, vaiko. Taip pat vienas iš karstų – trigubas. Jame per išpjautą skylę matyti mirusiojo palaikai“, – pastebėjo J. Zareckas.

Pašnekovai beveik neabejoja, kad sovietmečiu karstai buvo atidaryti ir patikrinti…

„Nereikia pamiršti, kad nuo to laiko, kai Pašilėje buvo laidojami didikai Kosakovskiai, vyko net keturi karai, juos lydėjo suirutė… Manau, kad rūsys ir jame esantys karstai jau seniai išieškoti. Jei juose būta ko nors vertingo – tikrai surasta“, – mintimis dalijosi istorikas Vladas Kovarskas, Kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojas.

Tirs įvairių sričių specialistai

A. Žvirblys sakė, kad archeologai rūsyje nieko nelietė, nejudino – jie radinius tik nufotografavo, juos bei matytą vaizdą užfiksavo raštu. Visa tai atlikus rūsio durys vėl buvo užpiltos žemėmis.

Archeologų surinkta medžiaga bus perduota tirti kitų sričių specialistams – antropologams, istorikams. Kai jie pateiks savo išvadas, tikimasi rasti atsakymus į nemažai dominančių klausimų.

„Manau, kad specialistams pavyks nustatyti, kieno palaikai aptikti rūsyje“, – sakė A. Žvirblys, pridūręs, jog nemažai galėtų paaiškėti jau po kelių mėnesių.

Identifikavus palaikus bus sprendžiama dėl jų likimo. Galbūt jie liks tame pačiame rūsyje, galbūt bus perlaidoti.

J. Zareckas laikosi nuomonės, kad bet kuriuo atveju radiniams būtina derama pagarba: „Nesvarbu, ar rūsyje aptikti aristokratų, mūsų kraštui nusipelniusių didikų, ar paprastų žmonių palaikai…“

Tokie radiniai – retenybė

Dešimtmetį archeologinius tyrimus atliekantis A. Žvirblys neslėpė, jog jo praktikoje toks radinys – pirmas. Pasak specialisto, veikiančiose kapinėse rasti niekieno anksčiau netyrinėtą XIX a. pab.-XX a. pr. palaidojimo rūsį pavyksta labai retai.

„Po Antrojo pasaulinio karo daug didikų palaidojimo vietų buvo sulyginta su žeme, nemažai bažnyčių paversta kitos paskirties pastatais, o jose buvę mirusiųjų palaikai negrįžtamai suniokoti. Galima pasidžiaugti, kad Pašilėje taip nenutiko…“ – mintimis dalijosi specialistas.

Politikos veikėjai, švietėjai, mecenatai

Archeologo A. Žvirblio surinktais duomenimis, Kosakovskiai, kaip ir kitų Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos bajorų ir didikų giminės atstovai, save kildino iš senovės Romos imperijos dinastijų bei Panonijos provincijos nobilių Korvinų (Korwin, Corvinus). Akcentuodami savo romėniškąją kilmę Kosakovskiai nesunkiai pritapo prie LDK gajos romėniškosios lietuvių kilmės teorijos.

Lenkijoje Kosakovskių protėviai Korvinai fiksuojami jau XIII a. Kosakovskiai, atskilę nuo Korvinų kamieno ir savo pradininku laikantys XVI-XV a. sandūroje Kosakų arba Muravų vietovėje netoli Čechanovo gyvenusį Steponą (I giminės karta), greitai įsitvirtino ir, susiskaldę į keletą šakų, išplito Mozūrijoje, Lomžos žemėje.

Į LDK teritoriją pirmieji Kosakovskiai užklydo XVI a. pab. Daugiausiai vedybų keliu per kelias kartas Kosakovskiai natūralizavosi ir visiškai integravosi į Lietuvos visuomenę. Nuo XVII a. Kosakovskiai plėtė valdas. Vedybomis susigiminiavo su Pacais, Valavičiais, Zavišomis, Poniatovskiais, Zabielomis, Skorulskiais, Potockiais.

Mykolas Kosakovskis – XIX a. garsios ir įtakingos lietuviškos Kosakovskių giminės Vaitkuškio linijos pradininkas. Gimė 1733 m. liepos 23 d. Karaliaučiuje. Tėvas Dominykas Kosakovskis (1711-1745 m.), Žemaitijos stalininkas, motina Marijona Zabielaitė (1705-1770 m.), Kauno žemės teismo raštininko duktė. M. Kosakovskis 1764 m. Ukmergės paviete iš Mykolo Skorulskio nusipirko Vaitkuškio dvarą, kuris ilgainiui tapo giminės rezidencija. 1781 m. M. Kosakovskis Vaitkuškio savininkams išrūpino paveldimą grafų titulą. M. Kosakovskis mirė 1798 m., buvo palaidotas Pašilės bažnyčioje, jo pastatytoje 1791 m. Pašilės kaime, netoli Vaitkuškio dvaro sodybos ir tarnavusioje kaip dvaro koplyčia. Ten pat vėliau palaidoti ir kai kurie kiti Kosakovskių giminės nariai.

Loreta EŽERSKYTĖ