Augustas Rulys

„Augustas tylus, užsidaręs, aukštos vidinės kultūros, paslaptingas. Santūrus, todėl mieliau rašo negu kalba,”- apie savo mokinį rašo Adelė Samuolienė.

Laisvė

  Vis rečiau ir rečiau naktį mane pažadina geležinių grotelių skambėjimas. Turbūt jau priprantu, kad nedidelio narvelio gyventoja – maža pilka smiltpelė – savo aštriais dantimis kasnakt bando įveikti geležinius virbus. Naktimis, kai nutyla mūsų balsai, ji nepraranda vilties rasti nors mažą plyšelį į išsvajotą laisvę. Užtektų perkąsti  vieną virbą. Jie seniai neturi dažų sluoksnio ir spindi nuo bandymų juos įveikti. Stebiuosi, kad atvėrus narvelį mažoji mano kalinė neskuba bėgti. Atidžiai tyrinėja aplinką, ne kartą sugrįždama į savo guolį. Kartais pamirštu, kad ji ilgisi laisvės.

Naktinis geležies skambėjimas kasnakt išnyksta mano sapnuose…

Naivusis Jonelis

Pasaka

Kartą po pamokų ėjo Jonelis iš mokyklos namo nuobodžiaudamas. Eidamas tiesiog paspyrė kelyje jam pasitaikiusį akmenį, kuris nuskriejo kažkur į laukus. Jis jau buvo beveik priėjęs savo namus Kniaudiškių gatvėje, kai pamatė akmenį, lygiai tokį patį, kokį buvo paspyręs anksčiau.  Jonelis ir vėl jį bandė paspirti, tačiau nepavyko. Tas akmenėlis tiesiog gulėjo įsikibęs į žemę, ir jo niekaip nepavyko pajudinti. Jonelis pasidavė ir jau ėjo namų link, kol neišgirdo keisto, stebuklingo garso. Jis atsisuko ir pamatė, kad akmenėlis pradėjo judėti. Jonelis nusekė paskui akmenėlį iš smalsumo, nė nenutuokdamas, kas vyksta. Akmenėlis sustojo prie mažo vandens griovio. Staiga iš akmenėlio išlindo kažkoks nykštukinis gyventojas, panašus į žmogų, kuris svaidė piktus žvilgsnius ir aiškino Joneliui:

— Kas tu manai esąs? Kodėl tu paspyrei mano namus ir kodėl sekioji mane? Aš tik noriu kur nors ramiai gyventi! Ko tau čia?

Jonelis atsakė:

— Aš nieko blogo nenorėjau padaryti, tik tavo namai labai panašūs į akmenį, todėl ir paspyriau. Nustebau, kai tas akmenėlis pradėjo judėti, todėl ir nusekiau paskui tave. Nežinojau, kad yra tokių nykštukų kaip tu, kurie gyvena taip arti žmonių.

— Na taip, mes esame keliautojai, visada judame iš vienos vietos į kitą, ieškome maisto ir kitų gėrybių.

— Geras! Nežinojau, kad jūsų yra daug!

— Mūsų yra šimtai ar tūkstančiai, tik turbūt aš pirmas, kurį aptiko žmogus. — atrėžė nykštukas.

Jonelis paklausė:

— Ei, o kas bus, jeigu tave parsinešiu namo? Niekas nesužinos!

— Aš būčiau visai nieko prieš! — atsakė nykštukas ir atsisėdo Joneliui ant rankos.

Išaušo kita diena. Jonelis grįžo iš mokyklos namo. Vos tik pravėrė namų duris, išvydo didžiulę netvarką namuose.

— Po šimts pypkių! — sušuko Jonelis.

Namai buvo sujaukti, užuolaidos sudraskytos, sofa taip pat, maisto ant stalo nebėra, o brangūs Jonelio mamos daiktai išvogti.

— Tai to nykštuko darbas! Į jį gal buvo įsikūnijęs velnias? Kad jį mėšlungis sutrauktų! — rėžė Jonelis. — Kur jis?

O tas nykštukas jau buvo seniai pabėgęs iš namų pro atvertą langą…