„…auksinė pienių pieva geltonom skrybėlėm mojuoja!“

Regis, vasara kaupiasi?.. Artėja atostogų metas, labai pavojingas jauniesiems kūrėjams, kai reikia pasirinkti kūrybą vietoje begalės gamtos teikiamų malonumų. Na jau! Dažnai ir mirkstant ežere, gimsta puiki mintis, kurią verta užrašyti. Juk taip? Dabar jau įsivaizduojame pritariančiai linksinčius jaunuosius mūsų autorius. Tikimės, kad vasara ir atostogos jiems pasiūlys naujų temų ir pojūčių.

Vėl svečiuojasi Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos kūrėjai – sesutė ir broliukas – Eglė ir Saulius Rutkeviliai. Šaunuoliai – nenurimo po debiuto prieš dvejus metus, toliau pasilenktyniaudami kuria.

Dvyliktokas Armandas iš tos pačios gimnazijos – staigmena mūsų projekte. Jis – ne tik rašantis žmogus, bet dar ir vizualaus meno kūrėjas. Armando dailės egzamino darbas – vieno iš pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro paveikslas, sukurtas ypatinga technika, nustebinęs ir profesionalus.

Šiandienos atlanke taip pat – dar nespausdinti Gabijos Kopūstaitės, praėjusių metų „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatės, kūriniai.

Visus šio mėnesio atlanko kūrėjus pastebėjo Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos mokytojos Skaidra Čepelienė ir Justina Stankevičienė, 5-osios gimnazijos mokytoja Beata Viederienė.

Pasitikime vasarą su jaunųjų kūryba!

Eglė Rutkevilytė (8 kl.)

„Eglę kurti įkvepia gamta, pasivaikščiojimas joje. Tada užplūsta dienos, įvykių apmąstymai. Kūryba jai – savotiškas atsipalaidavimo būdas ir išsikalbėjimas tyloje, kai nieko nėra – tik popieriaus lapas ir rašiklis,“ – mokytoja Skaidra Čepelienė.

Mokytojui

Žinių pasaulio labirinte

Išliekat nepakeičiamu vedliu.

Jūs sugebate vaiko širdį atrakinti,

Raide, nata ar skaitmeniu ir netgi teptuku.

Kasdien šiurena knygos, sąsiuviniai tarp pirštų,

Kasdieną taisot dideles, mažas klaidas.

Išmokot formuluot ne vieną gražią mintį,

Ir sugebat įkvėpti poelgiui geram.

Ta išmintis, kantrybė, supratimas

Mus kviečia augti protu, būti savimi.

Ir Jūsų užauginti mums žinių sparnai

Be abejonių leidžia kilt aukštai ir skrist toli toli.

Tėvynė

Tėvynė – tai gimtasis kraštas,

Kuriam aš augu, gyvenu, svajoju.

Čia mano siela jaučiasi geriausiai,

Tėvynė tarsi motina augina ir liūliuoja.

Tėvynė mano – Lietuva,

Ją protėviai ryžtingai gynė.

Piliakalniai ir pilys kovas garbingas mena,

O girios pasakoja apie didvyrių likimą.

Čia Baltija banguoja, ošia,

Ir kviečia prisirinkti gintarų.

Ant Kryžių kalno palypėjus

Aš dvasinę ramybę atrandu.

Kodėl gyventi gera Lietuvoj?

Nes tariamas gimtasis žodis čia įgauna prasmę.

Padėsiu jai mažais, gražiais darbais,

Nes aš esu dalis trispalvės.

Tyla

Nepraeikim pro tylą, išgirskime ją,

Apkabinkim pribėgę pirštų galiukais.

Paklausykim, kaip miega akmuo pūkuose,

Kaip žemė kvėpuoja ar leidžiasi rūkas.

Tik paklausykim, ji pasakys daugiau nei bet kada,

Ir kai tik iš gelmių išgirsim jos kvietimą,

Pabūt drauge, pabūti tyloje,

Suprasime, kad tai yra geriausia dovana.

Pavakary

Pavakary taip niekur neskubėdama,

Ramiai ir tyliai.

Stebiu žmonių gerumą,

Klausau jų išminties.

Ir mintimis, ir protu, ir jausmais

Aš suprantu.

Kiek daug darbų prasmingų,

padaryt galiu.

Ne tik planuoti reikia, bet ir labai norėti,

Ne tik žinoti, bet ir drąsiai siekt.

Sėkmė aplanko tiktai tuos, kurie tvirtai to siekia,

ir priverčia likimą patikėti tavimi.

Saulius Rutkevilis (8 kl.)

„Saulius dažniausiai kuria būdamas toli nuo namų, kai išgyvena liūdesį, nerimą ar vienatvę. Kūryba jam – tarsi dienoraštis, kuriam galima atverti širdį. Taip pat jis neabejingas gamtos grožiui, ypač pastebi metų laikų kaitą, mėgsta vaikščioti po apylinkes, stebėti aplinką, o grįžęs užrašyti,“- pastebėjo mokytoja Skaidra Čepelienė.

Pienės pūkas

Lengvai į dangų kyla

Baltas debesėlis – pienės pūkas.

Ir kyla vis aukštyn,

Kur juoko daug ir daug šviesos.

Iš apačios auksinė pienių pieva

Geltonom skrybėlėm mojuoja,

Ir linki jam pasiekti saulę,

Kuri suteikia žemei meilės, šilumos.

Koks jis laimingas, kad nejaučia laiko,

Ištrūkęs ten, kur veda akys ir širdis.

Beribėje erdvėj su vėju šoka šokį

Priversdamas visus nusišypsoti.

Apie Lietuvą

Tai kur, jeigu ne Lietuvoj,

Gali dainuoti, ir tau gamta pritars,

Tai kur, jei ne šaly gimtoj,

Kai graudžiai verksi, beržai tave užtars.

Tiesiog tik čia man gera ir jauku,

Čia žmonės draugiški, vieningi,

Juk savas kraštas mylimiausias iš visų,

Tad reikia puoselėti ir branginti.

Tai kur, jeigu ne Lietuvoj,

Iš rankų slys pajūrio smėlio smiltys.

Tai kur, jeigu ne žemėje gimtoj,

Aš vaikšiočiau po Trakų, Gedimino pilį.

Juk žemę šią didvyriai narsūs gynė,

Gyvybę paaukojo dėl Tėvynės.

Šviesuoliams lenkiam galvą, kad skleidė kalbą,

Tik jų dėka lietuviškai mes kalbam.

Tai kas dar, jeigu ne lietuviai,

Kasmet aplink žemės rutulį užgieda himną,

Nes rūpi juk sava šalis ir jos istorija,

Juk tai vienybės ir pasididžiavimo akimirka.

Sugrįžimas

Mano mintys skrajoja toli,

Vienišos, liūdnos labai.

Gal pavirst debesėliu lengvu

Ir sugrįžt ten, kur mano namai.

Medžiai liūdi kartu su manim,

Ir dangus toks apniukęs, niūrus.

Eisiu vienas, nes man taip geriau,

Gal prarasiu aš viską, o gal rasiu savus.

Labirintais painiais, pavojingais keliais…

Nežiūrėsiu atgal… Kas mane sustabdys?

Triukšmą, baimę, aš vysiu tolyn…

Ir sustosiu… Šypsosiuos…Čia mano širdis – aš grįžau.

Armandas Raila (12 kl.)

,, Kūryboje man yra svarbi jausmų išraiška, psichologinė analizė, todėl kuriu tuomet, kai bandau pabėgti pats nuo savęs, nuo kasdienių rūpesčių ir problemų arba bandydamas įsijausti į kito žmogaus būseną.“

Mažytis pasaulis

Pasauly, nuklotam keliais asfalto,

Dažais tepame randus, kurie neužgis.

Skandinami melo, vis ieškome kalto.

O kaip aš norėčiau pažvelgt į pasaulį pro vaiko akis.

Ateis ir praeis šie tamsūs laikai.

Nukris ir išdžius nuo veido sūrūs lašai.

Apglėbs ir priglaus mamos švelnūs delnai.

Trokštu pajusti pasaulį, kaip jį jaučia vaikai.

Nepaleidi apglėbęs vos rankai palietus,

Įsileidi vidun tik širdžiai paliepus.

Kaskart išeini neradęs man laiko.

Norėčiau jaustis gyvas, lyg turėčiau sielą vaiko.

Ateisto malda

Netari niekad nė žodžio, renkiesi tylėti.

Negaunu nė laiško, leidi kentėti.

Tad nemanyk, kad galiu tavim dar tikėti.

Matai, kaip pasaulis iš lėto miršta.

Daugiau nešvaistau laiko, nes jis per greit tirpsta.

Ir nemanyk, kad atleisiu, kad viskas bus užmiršta.

Raukšlės ant rankų iš lėto gilėja.

Plaukai ant galvos nepaliauja pilkėję.

Tad nenustebk, jei ir kiti nustos tavimi tikėję.

Iš bado vaikai nepaliauja žūti.

Jų namai dėl karų baigia  sugriūti.

Manai, tai normalu, taip turi būti?

Kai jūros užlies visą žemę,

Kai žmonės visi vėl virs į dulkelę.

Ar tada jausies laimingas, kai nustosim gyvenę?

Kai aplinkui Tave liks tiktai tyla,

Viską seniai ištikusi bus pabaiga.

Gal tada jau suprasim, kad mums jau gana,

Kai Tavo ausų nepasieks nei menkiausia malda.

…………

Aš sekiau savo širdimi, kuri dega atvira liepsna.

Liepsnos palieka randus, bet jose vėl atgimsta aistra.

Vis bandyti bandyti iš naujo,

Net apakus nuo dūmų ir varvančio kraujo.

Vis greičiau džiūstančios ašaros leidžia suprasti,

Kad galiu pasiekt viską, juk neturiu ko prarasti.

Išeidamas galiu pabučiuoti tave,

O tu stovėk ir stebėk, kaip nieko nebelieka šalia.

Mes tampame ir vėl svetimais,

Tik šįkart su prisiminimais bendrais.

Pagaliau matau, kaip gera gyventi iš tikro, o ne vien tik sapnais.

Pagaliau galiu skristi savo sparnais.

Mūsų meilė egzistavo tik tada, kai mus gaubė tamsa,

Bet atsimerkęs matau, jog ne visi tavo žodžiai buvo tiesa.

Prisilietimas tavo žudo mane iš vidaus.

Kad nuplautų tavo pirštų žymes, aš nekantriai laukiu lietaus.

Aš išmoksiu gyventi su savo randais,

Bet jau nebeteks žvelgt į žmones su veidais svetimais.

Tamsios spalvos

Aš klausiaus, kaip bangomis man jūra prabilo.

Staiga prieš akis smėlio veidas išniro.

Mano rankų paimtas jis iš lėto pakilo,

Bet staiga pro pirštus netikėtai išbiro.

Neseniai sapnavau, kad septynerių vėl buvau.

Ir į medį aukščiausią aš sparčiai lipau.

Gabalėlį dangaus tada pamačiau

Ir jo vos nepalietęs, aš staiga nukritau.

Piešiau aš portretą žmogaus,- tai buvai tu,

Tą akimirką jutau, kad vėl esam kartu.

Bet ir vėl supratau, kad tai nerealu.

Tiek kitų, tiek savo pasaulį užpildau melu.

Šypsena neišduoda, ką iš tikro jaučiu.

Viską metęs nusprendžiau bėgt kuo toliau.

Gal pasaulio kraštą pasiekt pavyks pagaliau…

Nuo ko bėgu nei kas kitas, nei pats nežinau,

Bet toliau bėgt negaliu, aš jau pavargau.

Palydėk mane į namus, kuriems aš priklausau.

Balsas naktyje

Tyla. Rami naktis.

Ar kada liausis pagaliau

Į mano protą skverbtis praeitis,

Kuri drėkina man akis?

Neleidžia ji užmigti naktimis

Ir priverčia kovot su savo klaidomis,

Mane vis puolančiais jausmais bei mintimis.

Panyru į pasaulį, turintį akis,

Kuriame jaučiuos kitaip,- tarytumei juoda avis.

Kuomet vanduo troškina,

Duona alkį kelia,

Laiko tėkmė skandina,

Kai dienos nežmoniškai lekia.

Ir taip kasnakt sklendžiu pasauliuose dviejuos,

Kol žvaigždės miršta saulės spinduliuos.

Greta Zališauskaitė (8 kl.)

„Man patinka kurti istorijas, knygas, poeziją. Aš kuriu tada, kai būnu pavargus, nes tik tada man šauna į galvą įvairios mintys bei pasakojimai arba, kai neturiu ką veikti, jas rašau, kad prasmingai praleisčiau laiką“.

***

Raudona – į juodą,

O juodą – į kraują.

Paleiski, tėveli, iš karo namų link,

Net jei ir svetimo kūnas kris ant žemės.

***

Oras šaltas,

Vėjas – šaltas.

Bet tavo rankos,

Šildo manąsias.

_________________

O jeigu mama šūktels,

Aš atbėgsiu, net jei ir būčiau jau netoliese.

Sakyčiau:

– Mamyte, kur tas keliukas, kur jis mus veda?

O ji man sakytų:

– Į Angelo dvarą.

***

Kai saulė pakyla,

Vanduo praeina skersai.

Lyg būtų supykęs,

Ant žmonių šiais laikais.

Jie sako…

Jis gyvas, jam viskas gerai…

Bet, kai pasižiūri į jį,

Tau ašaros rieda skuostais.

Gabija Kopūstaitė (11 kl.)

UTOPIŠKI

Vakuumas

Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.

Rašalas tyvuliavo ant perregimos paklodės, virš esmės žybčiojo klaikiai paslaptingos sapnų žaltvykslės. Pusbalsiu šnarėdamos ant sūpynių suposi nendrės – visa esmė, rodos, buvo arčiau nei per žingsnį. Kartais – per sprindį. Kokios esmės alsavimas kvepia mediena, dumblu ir vynuogėmis? Rytoj išeis rugpjūtis? Neskubėk. Prie tamsos prispaustos akys nebežino, kur namai… o kas yra namai?

Frėja pirmą kartą vairavo automobilį. Naktis jos kūną smaigstė savo paslaptingumo adatėlėmis, tamsa vertė jausti pulsuojančias laisvės, adrenalino bangas. Jai trūko deguonies ir nors galėjo iššokti iš automobilio ir plačiai išsižioti – pajudėti negalėjo. Seno automobilio lange atsispindėjo mėnesienos akys. Frėjai akimirką pasirodė, kad akys kažko nerimastingai maldauja, lyg trokšta perspėti… Bet mergina nesusirūpino ir apčiuopomis tamsoje susirado saugos diržo sagtį. Timptelėjus ją Frėjai sužnybė pirštus – sagtis buvo įkaitusi ir bjauriai kandžiojosi, tačiau tai atrodė taip įprasta ir kasdieniška, kad numetusi sagtį ji nerūpestingai užkūrė variklį. Darėsi šilčiau. Tamsiau. Automobilis pajudėjo, ir Frėja vėl pajuto dumblą, vynuoges ir medieną. Esmė. Tai įprasta. Saugu. Jos virpantys drėgni delnai gniaužė vairą. Važiuodama nesidairė ir įsmeigusi stiklines akis į savo rankas garsiai kvėpavo. Buvo taip pamėkliškai karšta, klampu ir nuodėminga – norėjosi visa tai nuplauti abejingumo srove, prisiminti, kad viskas laikina, kad visas pasaulis toks šlykščiai laikinas, tuščias ir beprasmis….Bet tokios mintys dabar ją lenkė taip pat greitai kaip ir automobiliai – jausmas buvo toks rizikingas, stiprus, nepalaužiamas – juk jos rankose trapumas. Ji kontroliuoja gyvybę. Kaip nepaprasta. Nesvarbu, kas yra namai, kada išeis rugpjūtis. Frėja lėkė taip greitai, kad vaizdai liejosi į vieną visumą, garavo ir pamažu traukėsi.

Prie upės kantriai tebesisupo nendrės. Bandžiusios perspėti mėnulio akys jau buvo kažkur giliai dugne. Staiga viskas ėmė mažėti, spaustis, oras išnyko – dusinama aplink tvyrančių dujų eskizo, Frėja juto keistą palaimą. Ji keitėsi. Svetimkūnis – tavyje įsipainiojęs patologinis kosulys trečią nakties – netikėtas. Klimpsti gilyn. Kur namai. Štai tamsa. Matyta. Atpažįsti. O gal joje gyvenai?

Dabarties maršrutai

Mama, mamyte. Plunksnų ir miego atspindžiai žaidė mums ant akių vokų. Šiltame patale tyrinėjome šaltos mirties kantrybę, žaidėme su ja lyg su porcelianine lėle, aiškinomės impulsyvaus ir nenuspėjamo jos dvelksmo natas. Kilome sapnų laiptais aukštyn į metafizinę tvirtovę ieškodamos atsakymų – kas iš tiesų mes? O norėjome būti viskuo. Visais. Visur. Visada.

Kai išmušė dvyliktą, stovėjome po laikrodžių gegutėmis ir pasiklydusiomis akimis braidžiojom po mirusį miestą, jautėmės vienintelės gyvos, svarbiausios, išgirstos. Kabojome aukštyn kojomis ir plaikstydamos rankomis apsimetėme švytuoklėmis, kurių bijojom. Ne, bijojom ne švytuoklių, o laikinumo. Troškome amžinybės ir nesibaigiančio sapno. To nesibaigiančio kritimo, išgąsčio ir nenusakomos palaimos nubudus.

Ji stebėjo virpančius motinos pirštus ir atsargiai bandė sugauti erdvėmis klaidžiojantį žvilgsnį. Emanuelė su mama laukė traukinio. Mergaitė mažoje rankutėje suspaudusi laikė bilietus, o motina vos nulaikė ašaras – nenorėjo, kad dukra matytų ją tokią. Silpną, bejėgę. Emanuelės plaukų sruogelės virpėjo vėjyje. Ji norėjo paguosti mamą, pasakyti jai kažką tokio, kas išspaustų mažytes raukšleles lūpų kampučiuose, kažką, kas nukreiptų mamos mintis, sukeltų jai išorinio pasaulio emocijų. ,,Mama, mamyte. Aš žinau, kad tu liūdna. Žiūrėk, saulės zuikučiai painiojasi mums po kojomis! Jie visai kaip mes, klajokliai, piligrimai. Visai kaip mes. Efemeriški, trapūs, yrantys sulig akimirka. Mama, mamyte. Kaip įveikti ledkalnius tarp mūsų?“

Traukinys pirmą kartą atrodė bauginantis ir svetimas. Vagonai piktai žiūrėjo į Emanuelę ir kėlė jai dvejopus jausmus: vieną akimirką ji bijojo aštraus, nuodėmingo traukinio žvilgsnio, o kitą – jau instinktyviai gailėjo senų, nusidėvėjusių vagonų, jų atsilupusių dažų, ir savo tyra siela jautė traukinio nerimą, įsigėrė į jo būtį, persismelkė per sienas, sutalpino jį savyje ir ėmė judėti: ramiai, palengva, jusdama, kad turi tikslą, kad nekeis krypčių, nesustos. Toks beviltiškas, bauginančiai nuobodus gyvenimas jos laukė. Susigūžusi Emanuelė lenkė plynus laukus, skriejo tarp miškų ir giliai mąstė apie ateinančią dieną. Prieš ją ir už jos tvyrojo klampus rūkas – buvo tik dabartis. Ji – baugus, svetimas traukinys dabartyje. Pavargęs nuo būties, pasiklydęs žemėlapiuose ir abejojantis gyvybės ribomis.

Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.

Emanuelė atsimerkė ir kilstelėjo galvą, kurią spaudė šaltas ir abejingas traukinio lango stiklas. Traukinys kaip visuomet buvo jaukus ir artimas. Ji žvilgtelėjo pro langą – be savo refleksijos matė praplaukiančius plynus ir tokius tolimus laukus, virš kurių pamažu kilo nežinomybės rūkas.