Beatričė Banevičiūtė (8 kl.)

„Lietuva – mana gimtinė, kurioje aš gyvenu. Ne Lietuvoj nebūčiau aš… Be mūsų kalbos aš savęs neįsivaizduoju. Man rašymas teikia džiaugsmą, išreiškti mintis, kurios sugula ant balto lapo. Tikiuosi Lietuvoj likti, siekti savų tikslų,“ – rašo jaunoji autorė apie savo nuostatas. Žinoma, jos randa vietos kūryboje.

Tik dar vienos niekam nereikalingos mano mintys

Debesys užkloja mano sielą,

Leidžia jai pasiklysti lyg rūke.

Bet ar jie supranta, kaip sukelia

Maištą mano galvoje?

Medžių šakos siekia apsikabinimo,

Kurio nesulaukė jau ilgai

Būdama geraširdė atsakau, bet

Jūs paliekate kruvinas žaizdas.

Statau aš tvorą nuo žmonių –

Jie gasdina. Po kelių akimirkų suprantu,

Kad mano įsitikinimai stato trimetrinę storą sieną.

Ką daro mano pasąmonė?

Visur žalia, kur pažvelgi, nori sakyti, kad tai vasara…

Bet…

Pamatau medžių lajose mirštančius lapus.

Ruduo.

Vandens čiurkšlės pasiekia mano plaučius.

Dar ne viskas baigta.

Aš tik pasiklydau…

Pasiklydau kaip maža mergytė miške.

Tik viena bėda…

Maža mergytė – mano esybė,

O miškas – mano nukankintas kūnas.

Tad atsiprašau už padrikas mintis- aš neatpažįstu savęs.

Knygų angelas sargas

Rašytojas – žmogus, kuriam sunkiausia rašyti. Tai tik viena priežastis.

Antra, rašytojai nemoka kalbėtis. Jie rašo.

Tai kodėl jiems sunku rašyti, kai tai daro geriausiai?

Iš pavojaus varpinės skamba žinia, kad mažėja raštingų žmonių,bet norinčiųjų parašyti knygą ar plėsti lietuvių kalbą nemažėja.

Kas čia dabar?

Rašytojai, nemiega naktimis, nes kitaip jie nužudytų tūkstančius genialių minčių.

Dabar jaučiuosi žudikė.

Mažos mergytės susispietusios kamputy kuria.

Šypteli, nes turinys kitoks nei tikras gyvenimas.

Aš parašiau savo istoriją kiek kitaip. Diegianti širdis – pagrindinis jausmas. Žmogus, perėjęs per mane, palieka man širdy žymę ,,Aš niekam nereikalingas”.

Reikalingas – žmonių gerovei ir rašybai.

Tiek daug gerų knygų, knygynų vitrinose.

Viskas – mano darbas.

Aš išmintis.

Aš įkvėpimas.

Aš knygų angelas sargas.

Mėtos

Įkvėpk šio neištirto kvapo

Šiose betoninėse džiunglėse.

Ar užuodi?

Tai mėta.

Mėta smulkutė,

Atrodo nekaltutė,

Bet po truputį ji užkariauja mano kūną.

Nieko negaliu padaryt.

Šiandien tavo šviesi galvelė priminė pienių galvučių jūrą.

Prašau, duok šansą man joje nuskęsti,

Nes aš pavargau būti pasiklydęs tavo nuostabiame aromate.