Brigita Navickaitė (12 kl.)

Mokytoja Adelė Samuolienė apie jaunąją autorę: „ Brigita sakosi tik dvyliktoje klasėje pabandžiusi pasigalynėti su žodžiu ir kažką parašyti. Nors jos pirmasis didesnis bandymas – „Džiazas skaitant Škėmos „Baltą drobulę“- bendraklasių (ir ne tik jų)  buvo įvertintas, bet mergina sau yra negailestingai kritiška, todėl dalis jos kūrybos tuoj atsiduria šiukšlių dėžėje… Tikiuosi, kad Brigitos kūrybiškumas niekur nedings ir baigus gimnaziją…“

Stalas

Pajutęs vaikino kojas aplūžęs stalas išleido nemalonų garsą. Stalas buvo tik su trimis kojomis ir niekas šiame biure nežinojo, kur dingo ketvirtoji: visi apsimetė, kad jiems tai nerūpi. Šis ąžuolinis  stalas nuolat patirdavo Jo pykčio protrūkius, bet kaip bebūtų keista, laikėsi dar gerai. Vis dėlto atėjo laikas keisti stalą. Ir Jis tai žinojo, bet atidėliodavo sakydamas, kad pamiršo ar neturi laiko, nors iš tiesų tai buvo melas. Jam šį stalą padovanojo mama sveikindama su Jo pirmuoju verslu, sakydama, kad kiekvienas verslininkas turi turėti tvirtą ąžuolinį stalą. Tada juto, kad stalas, už kurį mama sumokėjo savo paskutinius pinigus, atneš Jam sėkmę, pasirodo, neklydo. Per trumpą laiką Jis bei Jo geriausias draugas tapo rimtais verslininkais, kurie neturėjo laiko net atsipūsti, ir dėl to prieš keletą metų stalas pajuto Jo pirmąjį pykčio proveržį.

Tą vakarą į biurą Jis grįžo vėlai, visą dieną praleidęs svarbiame susitikime. Tegalvojo pasiimti savo daiktus, bet išvydo keletą praleistų skambučių. Skambinta iš ligoninės. Juto lyg kažkas perveria krūtinę. Mama patyrė širdies smūgį. Pabaigęs pokalbį Jis neskubėjo į ligoninę, stovėjo sustingęs, vos kvėpavo žvelgdamas į telefono ekraną, kol pratrūko: pradėjo rėkti, verkti ir viską daužyti. Pasijuto kaltas. Jei Jis nebūtų tapęs garsiu verslininku, būtų likęs su mama ir padėjęs jai, užuot leidęs ištisus mėnesius biure, lėktuve ir kitose šalyse. Ne, Jis nebuvo kaltas. Kaltas buvo STALAS. Jei ne tas stalas, Jis būtų likęs su mama. Jis daužė stalą klykdamas, kol išsekęs užsikniaubė ant jo ir užsnūdo. Tokį Jį rado geriausias draugas ir nieko neklausęs sutvarkė biurą.

Praėjo keleri metai. Po kiekvieno Jo pykčio proveržio draugas vėl sutvirtindavo stalą: žinojo, kad tai brangus motinos prisiminimas, ir nenorėjo, kad Jis jį prarastų.