D.Viržonis su kolegomis kuria dujų ir biojutiklius

Mokslininko protas ir romantika – net labai suderinama

Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto profesorius 56 metų Darius VIRŽONIS su jaunesniais mokslininkais kuria jutiklius, bet jo galva pramušta ne tiktai atradimais. Jis įsitikinęs, kad gyvenimas turi būti ne nuobodus, monotoniškas, o su kliūtimis – kad ir buriuojant jūroje jachta. Pokalbis apie mokslą ir kasdienybę – su pačiu profesoriumi.

Lina RUŠĖNIENĖ

– Esate KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto profesorius, dėstytojas, vadovaujate mokslininkų grupei. Ką tyrinėjate, kuriate su kolegomis?

– Elektros ir elektronikos srityje dirba labai daug įvairių specialistų. Vadovauju mokslininkų grupei, kuriančiai tam tikros paskirties prietaisus – biojutiklius ir dujų jutiklius.

Biojutikliai skirti medicinai, o dujų jutikliai – aplinkos stebėsenai. Pastarieji aplinkoje aptinka tam tikras dujas, pavyzdžiui, anglies dvideginį, nustato jų kiekį.

– Kuo praktiškai, galbūt buityje, šie jutikliai pravers žmonėms?

– Pasaulis karščiuoja dėl didėjančio anglies dvideginio kiekio atmosferoje. Turint dujų jutiklį, galima rasti jo išmetimo šaltinius ir spręsti, kaip šiuos kenksmingus kiekius sumažinti.

Jei kalbėsime apie praktinį dujų jutiklių panaudojimą, tai galima prisisegti prie drabužio. Įėjus į patalpą, kurioje ilgai sėdi grupė žmonių, jutiklis parodytų, ar anglies dvideginio nėra per daug ir ar nereikia atidaryti lango.

– Turbūt tai ypač aktualu medikų kabinetuose, kur lankosi daug pacientų?

– Medikai paprastai kabinetus ir taip dažnai vėdina. Dujų jutikliai ypač reikalingi kasyklose, šachtose. Lietuvoje šiuo metu labai padidėjusi kvėpavimo aparatų su dujų jutikliais paklausa. Pagal žmogaus iškvepiamą anglies dioksido kiekį galima spręsti, ar nesutrikusi jo kvėpavimo funkcija.

Kol kas dujų jutiklius kuriame ir bandome, bet baigus darbą jie bus leidžiami pramoniniu būdu. Mūsų tikslas – turėti partnerių, kurie mokėtų universitetui mokestį už mokslininkų sukurtas žinias ir darytų verslą.

O medicinoje pastaruoju metu jau labai populiarūs biojutikliai, nes žmonės darosi kovido testus, tiriasi antikūnų, antigenų kiekius. Visi šie testai – tokie patys biojutikliai.

– Kaip mokslininkai pasirenka sritį, ką tyrinėti ir ką išradinėti? Veikiausiai sričių – daugybė, bet visko juk neaprėpsi.

– Bet kuris mokslininkas į tokį klausimą atsakytų, kad renkasi tai, ką geriausiai moka. Tuo prisidedame prie pasaulio, kaip geresnės vietos, kūrimo. Mums rūpi planeta, ir tai nėra tušti žodžiai.

Pirmiausia žiūriu, kas man pačiam įdomu. Po to – ko reikia pasauliui. O jau tuomet – ar už tą produktą kas nors mokės pinigus.

Galiu pasakyti labai tvirtai, kad pirmiausia besirenkantieji pinigus sėkmingais mokslininkais būna neilgai. Arba visai tokiais nebūna. Pinigų galima uždirbti daug paprastesniais būdais, sakykime, perkant ir parduodant.

O kiekvienas tikras mokslininkas svajoja sukurti kažką tokio, ko dar pasaulyje nebuvo. Prireikia ilgų metų, kol gauname savo darbo rezultatą.

Pavyzdžiui, kurti jutiklius apsisprendėme maždaug prieš 8 metus.

– Jūs kantrūs. Kada tikitės padėti tašką ir ištarti: „Viskas, darbas baigtas, tobula“?

– Mūsų darbe 90 procentų – nusivylimai. Todėl atkaklumas būtinas.

Klausiate, kada sukursime tobulą produktą? Niekada. Kiekvienas produktas, išeinantis iš mūsų laboratorijos, yra kompromisas tarp to, ką norisi sukurti, ir to, kas yra įmanoma. Vienos idėjos būna tiesiog per brangios, kitos nepasiteisina. Juk turime paklusti gamtos dėsniams.

Daug laiko ir jėgų sugaištame, kol jas patikriname.

– Kaip saugote savo kuriamų produktų paslaptis? Ar apskritai įmanoma jas išsaugoti? Pirmoji vizija dirbant keičiasi?

– Nieko neskelbiame iki to laiko, kol užregistruojame patentą. Bet kad gautume savo darbui finansavimą, turime papasakoti apie savo idėjas. Pasirašoma sutartis, kad informacija nebus išplatinta. Jei jos laikomasi, idėjos yra saugios.

Kita vertus, norint idėjas pasivogti ir atkartoti tai, kas parašyta popieriuje, kad ir su daugybe detalių, reikėtų daugybės tyrimų. Daug paprasčiau sumokėti mokestį ir tiesiogiai gauti informaciją nei veržtis pro galines duris.

Nors, tiesą sakant, smulkmenas ir mes esame nusirašinėję, ir nuo mūsų kiti yra nusižiūrėję. (Juokiasi.) Juk mokslininkai nedirba izoliuotai, nuolat tarpusavyje bendraujame. Kartais kolegos, arba konkurentai, užveda ant naujų minčių. Idėjos, žinios gimsta tam tikroje terpėje, kai lyginame savo pasiekimus su kitų mokslininkų gautais rezultatais.

Pirminis sumanymas ilgainiui keičiasi.

– Kai baigsite tokį ilgalaikį darbą su jutikliais veikiausiai apims savotiška baimė: o kas toliau?

– Ne, tokios baimės tikrai nėra. Yra noras – baigti. Kai pradedi ką nors naujo, atrodo, užtruks gal porą metų, na, gal trejus… O kai jau imi gilintis, aiškėja, kad reikia ir daugiau žmonių, ir kitų prietaisų, ir medžiagų.

Kurdami pagrindinį produktą, sukuriame paprastesnių, ir jie gaminami bei pardavinėjami.

O mokslinių žinių kūrimas – nesibaigiantis. Jei liausimės norėti sužinoti ką nors naujo, nustosime būti žmonėmis.

– Panevėžio technologijų ir verslo fakultete esate vienintelis profesorius. Aplinkiniams tai daro įspūdį?

– Žmonės į tai reaguoja instinktyviai, bet mane kaip tik kausto toks požiūris, kažkokia perdėta pagarba dėl vardų ar laipsnių. Todėl labiau patinka susipažinti ir bendrauti su žmonėmis, nežinančiais, kad aš profesorius. Taip patiriu mažiau netikro dėmesio.

Mes, mokslininkai, esame tokie pat darbuotojai, kaip ir visi kiti, tik mūsų sritis – specifinė.

Bet jei mums darbe nesiseka, tai esame tokie pat prasti mokslininkai, kaip ir ūkininkai, nesugebantys užauginti derliaus.

– Arba, sakykime, prasti jūreiviai… Veikiausiai daug ką stebina, kad turite jachtos buriuotojo diplomą ir leidžiatės į keliones jūromis. Mokslininko protas ir romantika – tai suderinama? Esate įplaukęs į daugelį pasaulio uostų?

– „Į daugelį“ – per skambiai pasakyta. Yra tokių, į kuriuos negalima įplaukti nei man, nei kitiems buriuotojams.

Bet tiesa, kad Latvijoje turiu jachtą, plaukiojame su šeima, su žmona. Arba vienas. Pernai su žmona išplaukėme 6 savaitėms. Nuo uosto iki uosto aplankėme Švediją, Daniją, Vokietiją.

Jei atvirai, grįžti dar nenorėjome, bet pasiilgo vaikai, laukė mano mama.

– Net atsimerkusi įsivaizduoju: jūros platybės, bangos, jūs dviese mažame laivelyje gamtos stichijos apsupty… Nebaisu?

– Sakoma, kad kas nebijo, tas kvailys. Žinoma, būna sudėtingų situacijų. Gali apvirsti bangose, tamsoje susidurti su kitu laivu, plūduriuojančiu konteineriu, užplaukti ant uolų…

Žmona Ramunė, dirbanti muzikos mokytoja Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, taip pat baigusi jachtos vairavimo kursus.

Žinome, kas gali nutikti jūroje, ir žinome, kaip to išvengti, ką daryti bėdai ištikus.

– Sakėte, kad buriuojate ir vienas. Ar lengva atlaikyti vienatvę jūroje?

– Vienam pabūti įdomu. Laisvė daryti tai, ką noriu, man labai svarbi, niekam nereikia nieko įrodinėti. Bet tuomet ir gali pasikliauti tik pats savimi.

Plaukiant dviese lengviau tvarkytis su burėmis, paprasčiau plaukti tolimus atstumus, nes yra kam pakeisti prie šturvalo ir gali išsimiegoti.

Kelionė – nesvarbu jūra ar į kalnus – tai galimybė pabėgti nuo rutinos, pažvelgti į save kitomis akimis, patirti iššūkių. Net jei labai sunku, suvoki, kad pats šiuos iššūkius pasirinkai. Kliūtys motyvuoja.

Bet galiu pripažinti – tiek laiko dviese praleisti jūroje yra santykių išbandymas. Pažįstu tokių porų, kurios jo neišlaikė.

– Kuo skiriasi buvimas dviese namuose ir jūroje?

– Intymus klausimas, bet atsakysiu. Namuose daug buities darbų, įsipareigojimų, ilgainiui jie išblaško, ištąso. O kelionė primena, ką žmonės reiškia vienas kitam, padeda būti dėmesingesniems. Tai santykius atšviežina.

Prisipažinsiu, kad jūroje būnu visoks: ir supykstu, ir pasakau klaidas. Manęs nepažįstantis žmogus gal net įsižeistų.

Esu dėkingas žmonai, kad iškentė mane, darantį mokslinę karjerą, kad padovanojo 4 vaikus ir dar priima mano kitus iššūkius, tokius kaip plaukiojimą jachta.

– Juk keliaujate kartu ir su vaikais – dviračiais, automobiliu. Kaip jaunystėje susitikę judu atpažinote vienas kitą, kaip supratote, kad liksite tokie ištikimi gyvenimo pakeleiviai, užauginsite keturis vaikus, keliausite?

– Apie pažintį papasakočiau, bet ar turime dar tris valandas? O jei rimtai, esame šeima kaip ir kitos, nemanau, kad mes išskirtiniai.

Jaunystėje eidavau į kalnus, po to mano gyvenime atsirado jūra, jachta.

Visuomet norėjau, kad vaikai patirtų kuo daugiau įspūdžių, todėl kartu daug kur keliavome mašina. Bet dabar trys iš jų užaugo, gyvena atskirai.

– Ne tik vadovaujate mokslininkų grupei, bet ir universitete dėstote mikroelektromechaninių sistemų projektavimą, informacines valdymo technologijas. Ar esate jiems griežtas? Juk žmogus paprasti renkasi lengviausią kelią: jei niekas nereikalaus, tai ir nedarys.

– Tai labiau tinka kalbant apie studentus. O mokslininkai atsisijoję tie, kurie turi vidinės motyvacijos. Komandoje esame lygiaverčiai, kiekvieno nuomonė svarbi. Tik aš, kaip vadovas, atsakingas už darbų finansavimą.

Kartais tenka kolegas įtikinti, kad kažko nedarysime, nes neskiriama pinigų. O kartais reikia žadinti iš stingulio, užvesti ant kelio.

Būti geru vadovu išties nelengva. Kaip šeimoje su vaikais, taip ir čia nuolat balansuoji tarp griežtumo ir atlaidumo, sankcijų ir pasitikėjimo, užduočių dalijimo ir atsakomybės.

Stengiuosi būti tolerantiškas.

– Su visuomeniniu rinkimų komitetu „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ buvote išrinktas į miesto tarybą. Bet atidirbęs kadenciją, po ketverių metų, politiką palikote. Kodėl?

– Sunku suderinti asmeninį gyvenimą, pomėgius ir darbą su politika. Nenorėjau sėdėti ne savo rogėse, todėl rinkimuose nebedalyvavau.

Politikui reikia užsidegimo, įdirbio. Gyvenimas per trumpas, kad viską spėtum, per daug viliojantis. Turi pasirinkti.

A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos

panskliautas.lt projektas “Ateitis dabar”.