A. Gudo nuotr.

Dantės „Dieviškąją komediją“ inscenizuojanti režisierė M. Klimaitė: „Išgyvenu visus pragaro ratus vienu metu“

Lapkričio 4-5 dienomis Panevėžio teatro „Menas“ erdvės pavirs tikru pragaru žemėje. Šių dienų realijoms pritaikytą inscenizaciją pagal Dantės Aligjerio poemą „Dieviškoji komedija“ pristato kūrybinis režisierės Monikos Klimaitės ir choreografės Sakurako tandemas. „Pragaras“ – imersinio tipo spektaklis su butoh šokio elementais, pasakojantis apie priimamus sprendimus bei jų pasėkmes ir kviečiantis pažvelgti į distopinę ateitį.

Monika, spalio pabaigoje pristatysite naują, imersinį spektaklį „Pragaras“, paremtą Dantės Aligjerio poema „Dieviškoji komedija“. Kam ir apie ką bus šis naujasis jūsų darbas?

Imersinis judesio spektaklis paaugliams „Pragaras“ pagal Dantės Aligjerio poemos „Dieviškoji komedija“ pirmąją dalį yra apie XXI amžiaus „celofaninę“, destrukciją išgyvenančią planetą ir prie jos prisidedantį žmogų. Tai yra spektaklis apie gyvenimą žmogaus dominavimo eroje (antropoceno amžiuje), kuri panašėja į pragarą. Pragarą, kurį patys kuriame ir už kurį esame atsakingi. Tai –  spektaklis, siekiantis atkreipti dėmesį į žmogaus ir kiekvieno iš mūsų priimamus sprendimus, poelgius bei atitinkamas jų pasekmės. Taisyklė, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, atrodo, dažnai pamirštama arba galiojanti tik išskirtinais atvejais, pavyzdžiui, kaltinant kitą. Dažnai kalbame apie savo teises, žodžio laisvę ir panašiai, tačiau vis rečiau pamirštame atsakomybę, dar rečiau – ją prisiimame. Negalvodami apie pasekmes ir atsakomybę, leidžiame sau labai daug, kitiems – labai mažai ir taip skatiname neapykantą, nepasitenkinimą ir bendrą destrukciją. Kuriame pragarą ir galvojame, kad neturime su tuo nieko bendro, galvojame, kad pragaras yra kažkur toli nuo mūsų, ne šioje žemėje…

Man šis spektaklis – būdas pamatyti save, o ne kitą iš šono, galimybė pasvajoti apie distopinę ateitį ir, tikriausiai, tokiu būdu permąstyti dabartį.

Papasakokite, kodėl susidomėjote eiliuota, išskirtine kalba parašyta Dantės poema „Dieviškoji komedija“?

Dėl turinio, idėjos ir formos.

Paskutiniuosiuose jūsų pastatymuose, tiek ir netrukus išeisiančiame „Pragare“, tiek ir „Pykšt pokšt tratata“ yra daug tamsos, skausmo, agonijos. Kodėl taip arti prisileidžiate tokio tipo dramaturgiją?

(Šypsosi) Na ir paklausėt! Reflektuoti tave supantį pasaulį, laikmetį, jo emocinį, psichologinį apvalką tikriausiai yra tam tikras išveikos būdas. Yra daug būdų kaip galime išveikti susikaupusias emocijas, mintis ir būsenas, dažniausiai, tikriausiai, pasiduodame tų emocijų išprovokuotai reakcijai, kuri linkusi į destrukciją (savęs ir aplinkos), o kūryboje tu gali visa tai išveikti kitomis formomis, mažiau destruktyviomis, labiau konstruktyviomis, leidžiančiomis skaudulius, traumas, problemas išgyventi jas reflektuojant. Ir čia tikriausiai kalbu ne tik apie vieną – kuriančiųjų pusę – bet ir apie tą pusę, kuri stebi ir stebėdami, empatiškai išgyvendami spektaklyje pateiktas situacijas, pamąstymus, lygiai taip pat gali išveikti savo sukauptas emocijas, problemas ar kitas destruktyvias mintis.

Kita vertus, man teatras, kūryba visuomet buvo ir yra esamojo laiko veidrodis: gal kiek iškreiptas, pagražintas arba kaip tik dar labiau išpurvintas, bet vis tiek reflektuojantis tai, kas aktualu ir svarbu šiandien. Kurdama ,,Pykšt pokšt tratata“ ar ,,Pragarą“ nė negalvojau, kad tai – spektakliai apie skausmą, agoniją ir tamsą. Man tai yra kūriniai apie mūsų, individų jausmus, emocijas, apie nenupoliruotus, nenuglaistytus ir filtrų nepagražintus vidinius pasaulius, vidinius kritikus, primityvius instinktus ir silpnybes. Gal „prigyvenau“ Hamleto amžių? Laiką, kai pradedi viską aplink (taip pat ir save patį) kvestionuoti, galvoti, o kas jeigu… visų pasaulyje vykusių ir vykstančių suiručių, konfliktų ir destrukcijos ištakos yra kiekviename iš mūsų? Kad mes ir esame tas provokuojantis kodų rinkinys, kuris nuolat trikdo sistemą ir neleidžia jai sklandžiai veikti…? Nors ir esame labiausiai išsivysčiusios sąmoningos būtybės ir laikome save dominuojančia rūšimi žemėje, tačiau mus valdo primityvūs, visai žemės gyvybei (įskaitant ir virusus) būdingi instinktai. Galvoju, kad kiekvienas iš mūsų ir esame tas pasaulis, kurį matome aplink save, kuriame egzistuojame. Ir nuo mūsų priklauso ar vieta, kurioje gyvename, bus ,,rojus“ ar ,,pragaras“, nes mes jį ir kuriam. Filosofuoju, bet iš esmės, tikriausiai šių minčių bei klausimų vedina ir ėmiausi Dantės ,,Pragaro“: surasti, užčiuopti tuos veiksnius, instinktus, vidinius ,,mikrobus“, kurie palaipsniui naikina ne tik aplinką, bet ir mus pačius.

O kalbant apie karo temą… Neseniai su kolege kalbėjome, kad šiuo metu viena iš pagrindinių temų, vyraujanti Europos teatruose – holokausto, įvairių tautų genocido, karo temos, gvildenamos iš tautinių, kultūrinių ir meninių perspektyvų. Galvojau, kodėl taip yra? Kas skatina daugumą kūrėjų, kurie tarpusavyje nesusiję (todėl ir idėjomis, greičiausiai, neapsikeičia), skirtingose pasaulio vietose analizuoti, reflektuoti savo šalies kultūrines traumas, susijusias su Antrojo pasaulinio karo padariniais? Išversti žmogaus pradą į kitą pusę, tyrinėti jo vidinius demonus, ieškoti priežasčių kylančiai destrukcijai. Mokslinės išvados tam paaiškinti neturiu, tačiau galvoju, jog tikriausiai užaugo karta, kuri gali gana objektyviai, tam tikra prasme šaltai apie tai (čia turiu mintyje karą, jo pasekmes, genocidus ir t.t.) kalbėti, kadangi tiesiogiai to nesame išgyvenę, bet augome ir vis dar gyvename šių traumų paveiktame pasaulyje. Psichologai taip pat pabrėžia, kad dažnai skaudžias, esmines traumas analizuoti ir reflektuoti pradeda tik trečia karta, kuriai jau nebeskauda taip, kad būtų sunku kalbėti, prisiminti, išgyventi iš naujo. Mums skauda kitaip – dėl to apie tai ir kalbame.

Naujasis spektaklis, panašu, bus provokuojantis, verčiantis patirti tam tikrą katarsį, susidurti su savo vidiniais demonais, atsisukti į savo tamsiąją pusę. Ar matote auditorijos poreikį stipriems pojūčiams ir nesusidomėjimą lengvu turiniu?

Manęs niekada nejaudino paviršinis-pramoginis turinys. Man atrodo, kad teatro, kaip ir kitų meno rūšių, funkcija yra kiek rimtesnė nei ,,smaginti“ žiūrovą, pataikauti jam ar kurti komfortą. Mano nuomone, būtent tada, kai išeiname iš savo komforto zonos (net ir mąstymo prasme), įsijungia kūrybiškumas bendrąja prasme: pradedame jausti ir mąstyti plačiau, ugdyti emocinį intelektą ir visų taip mėgstamą kritinį mąstymą.

Teatras man yra įrankis ir vieta dialogui temomis, kuriomis ne visada turime galimybių, laiko, sąlygų kalbėti paprastai, prie pietų stalo ar pan. Dažnai diskusijoms apie tam tikras temas dėl mūsų rutinos net nėra vietos atsirasti, nors bendrąja prasme mes suvokiame, kad jos egzistuoja.

Čia kaip ir su emocijomis: būna jaučiame tam tikras emocijas, tačiau kol jų neidentifikuojame, tol dažnai nė nesuprantame, kad jas išgyvename. Įsisukę į rutiną, jų nė nepastebime. O jos yra. Kaip ir įvairios, galbūt ne visada patogios temos, kurios verčia susimąstyti, priimti tam tikrus sprendimus, suprasti savo poziciją ir būvį – jos yra, niekur nedings ir apie jas reikia kalbėti. Tai neturėtų būti tabu. Be to, viena yra kalbėti teoriškai, kita – prisiliesti prie to praktiškai, kad ir stebint veiksmą iš salės (tai jau yra praktinis, fizinis veiksmas).

Spektaklį nusprendėte rodyti skirtingose teatro erdvėse. Kodėl priėmėte sprendimą neapsiriboti vien pagrindine scena?

Tokį sprendimą pirmiausia padiktavo imersinio teatro žanras. Viena iš šios teatro formos specifikų yra visapusiškas (turint omenyje ir fizinį) žiūrovo dalyvavimas spektaklyje. Britų teatro praktikas ir teoretikas Gareth White yra pasakęs, jog „imersinis teatras – galimybė žiūrovui pamatyti spektaklį iš vidaus, būnant jo dalimi“. Kad žiūrovas iš tikrųjų galėtų pasijusti spektaklio dalimi ar net tam tikra prasme jo veikėju, išgyventų kelionę pragaro ratais, buvo būtina įtraukti skirtingas teatro erdves į veiksmą. Kad keliautume, turime judėti iš taško į tašką, tad ir šiame spektaklyje laikomės to paties principo. Spektaklis „Pragaras“ – kelionė po XXI amžiaus muziejų, kurio eksponatai – „užkonservuoti“ šio laikmečio žmonės, tiesa, gal kiek groteskiški, utriruoti arba tiesiog drąsiai apnuoginti, tarnaujantys tik vienai ar kitai savybei, silpnybei, kurios veda destrukcijos link. Kiekvienas Dantės aprašytas ratas spektaklyje taps atskiru eksponatu, reflektuojančiu savybes, būsenas, situacijas, prisidedančias prie „pragaro“ kūrimo. Spektaklyje bus labai daug vizualios informacijos, performatyvaus veiksmo, mažai draminio teatro elementų, teksto, bet nemažai situacijų, stimuliuojančių įvairius pojūčius ir potyrius. Pati poema „Dieviškoji komedija“ – išties labai vizuali: keliautojas-poetas (Dantės alter ego) išgyvena pragarą labai tiesiogiai, vizualiai, per pojūčius, bet ne per psichologinę analizę ar filosofinius apmąstymus. Todėl šiame spektaklyje ir žiūrovų laukia gana vizuali, fragmentiška, potyriminė kelionė, sužadinanti klausos, regos, jutimo, fizinius pojūčius.

Spektaklyje bus atspindimas godumas ir, sakydama šį žodį, turiu mintyje ne tik materialinį godumą, bet ir psichologinį, dvasinį – negebėjimą priimti savęs tokio ar tokios, koks esi, galvojant, kad esi „not enough“, lydimą noro ir reikalavimo iš savęs daugiau ir daugiau.

Taip pat nepasotinamas geismas, garbės troškimas – noras turėti galios, dominuoti, būti reikšmingu, kuris, tikriausiai, kyla iš nepilnavertiškumo komplekso, to paties godaus nepasitenkinimo savimi. Apsiryjimas – vartojame viską nė negalvodami reikia mums to ar ne, yra – vadinasi, reikia. Užkrauname savo kiemus, namus daiktais, kurių gal nė nepanaudosime. Šiukšlių išmetame daugiau nei galime pakelti. Pasirodo, vienas amerikietis sunaudoja dešimt kartų daugiau maisto ir daiktų nei vienas Kenijos gyventojas. Kad pasaulis pasiektų balansą, turėtume lygiuotis į tą, kuris suvartoja mažiau, tačiau kas norėtų atsisakyti visų patogumų? O kiek dar šiukšlių kaupiame savyje?

Erezijos ratas pasakoja apie tikėjimą pirmaisiais penkiais žodžiais straipsnio pavadinime ir nesistengimą paskaityti šiek tiek daugiau. O jei ir perskaitome, tikime vienu vieninteliu straipsniu, kurį perskaitėme, nė nevargstame pasidomėti plačiau. Nuomonei susidaryti reikia ne tik argumentų, bet ir kontrargumentų. Bet negi gaiši laiką? Perskaičiau, supratau kaip norėjau, panaudojau selekcijos įgūdžius ir ne tik žinau, bet dabar galiu dar ir kitus mokyti, ekspertizes pateikinėti. Tikime arba netikime iškart, nė nespėję apie tai pagalvoti. Pyktis – to tikrai netrūksta. Jo ir neapykantos vienas kitam turime daugiau nei meilės. Tai – tik keli pragaro ratai, bet tokia yra šių dienų kasdienybė. Todėl visai nestebina tai, jog spektaklį statome būtent šiandien.

Statydamas (-a) spektaklį režisierius (-ė) bene intensyviausiai išgyvena visą jo gimimą. Kokią emociją jūs pati nešiojatės savyje kūrybinio proceso metu?

Tikriausiai išgyvenu visus pragaro ratus vienu metu (šypsosi). Ir viduje, ir aplinkoje atrodo, jog iš ilgai miegojusio vulkano pradeda veržtis lava, kuri tik dar labiau stiprina poreikį apie visa tai kalbėti spektaklyje.

Galvoju, kad ypatingai šiuo metu žmonės yra be galo pavargę, emociškai išsekę ir dėl to, tikriausiai, šiek tiek atbukę, apatiški, nekantrūs ir nepakantūs nei sau, nei vienas kitam. Teoriškai apie tai daug kalbame, tačiau pastebiu, kad tame kalbėjime vyrauja tik fakto konstatavimas, o ne bandymas ieškoti problemos sprendimo būdų, suprasti šios savijautos ar vyraujančios suirutės (vidinės ar išorinės) priežasčių, ištakų ir koncentruotis į praktinę problemos įveiką.

Manau, kad praktiškas (turiu omenyje spektaklį) susidūrimas su visomis šiomis išgyvenamomis, aplinkoje vyraujančiomis emocijomis, destrukcija kitoje, ne kasdieninėje, mūsų rutinai neįprastoje erdvėje – teatre – padės bent jau stabtelėti ir išties leisti sau išgyventi tą būseną, emocijas ir vien dėl to turėsime (net jeigu ir mikro) prieigą prie galimų asmeninių, vidinių ar net išorinių pokyčių, savęs ir mus supančios aplinkos švarinimo.

Spektaklio pavadinimas „Pragaras“. Monika, ar tikite juo? Kokį pragaro vaizdinį piešiate savo mintyse?

Pragaras“, „rojus“, „skaistykla atrodo tokie monolitiniai terminai, kuriuose slepiasi mūsų mirtingųjų sąmonei nesuvokiami dalykai, reiškiniai. Šie žodžiai – kaip mitai, legendos, kurios tikriausiai, tarnauja kaip penas fantazijai. Kalbant apie „Pragarą“ kaip apie biblijinį konceptą – tokiu netikiu. Aš tikriausiai paantrinčiau pačiam Dantei, kuriam „Pragaras“ buvo ne įsivaizduojama, mitinė aplinka, o žmogiška būsena, kurią kuriame, išgyvename, jaučiame. Manau, kad būtent tokie monolitiniai konceptai kaip „pragaras“, „velnias“ ar „rojus“ leidžia mums neprisiimti dalies atsakomybės už save ir savo poelgius, įgalina kažkokį įsivaizduojamą asmenį ar aplinkybę valdyti mus ir būti už mus atsakingais. Leidžia galvoti, kad visa tai labai toli nuo mūsų, kažkur pomirtiniame pasaulyje su kuriuo neturime jokių sąsajų. Atrodo, jog tiesiog vengiame priimti save su visais savo trūkumais bei privalumais, save kontroliuoti ir būti už save atsakingais.

Prie šio spektaklio pastatymo prisideda ir išskirtinio braižo choreografė Sakurako, su kuria „Meno“ scenoje tandemu pasirodysite pirmąjį kartą. Kaip užsimezgė jūsų draugystė? Ar įsitraukti į kūrybinį procesą ją pakvietėte iš karto?

Kolaboracija su Sakurako atsitiko netikėtai ir, galima sakyti, neplanuotai. Nežinau, kiek čia reikia atskleisti kūrybinės virtuvės, tačiau šis darbas – jo planas ir kūrybinė komanda (tik medžiagą  pasirinkome patys) – labiau sumodeliuota iš išorės.

Įvyko pokyčiai sezono pastatymų planuose, todėl reikėjo greitai surasti kas galėtų tai užpildyti. Dar 2020-ųjų vasarą mūsų teatro trupė turėjo puikią patirtį su Sakurako – kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo sukurtas butoh šokio performansas „CLASH“. Kadangi tai buvo trumpas procesas, tik bandymas prisiliesti prie šios meninės išraiškos, nusprendėme, kad būtų įdomu, jei atsirastų spektaklis su butoh šokio teatro apraiška. Iš pradžių galvojome tik apie Sakurako ir butoh, bet vėliau teatro direktorius Anupras Jucius pasiūlė ir man pačiai prisidėti bei sukurti draminio teatro ir butoh šokio sintezę.

Eksperimentuoti, išbandyti naujas formas man visuomet buvo įdomu, tad mielai pasirašiau šiai koloboracijai ir tokiu būdu buvome suformuoti (šypsosi).

Tik medžiagą, žinoma, rinkomės pačios. Galvojau kaip, kokiu būdu, su kokia medžiaga galime įgyvendinti spektaklį su draminio teatro elementais ir butoh šokio forma? Mintimis grįžau prie Dantės „Pragaro“, kuris man pasirodė itin tinkamas kūrinys (ir tematiškai, ir vizualiai) šiam miksui – ypatingai butoh šokiui, kuris pasižymi makabriška, nekanoniška fizine išraiška. Tikriausiai apie ,,Pragaro“ ir butoh šokio gilesnes sąsajas galėtų pakalbėti pati choreografė Sakurako. Tikiu, kad šie du konceptai yra labai arti vienas kito.

Spektaklio dramaturgija iš tiesų atrodo sudėtinga, daugiasluoksnė. O į ką pirmiausia nurodėte koncentruotis aktorių komandai?

Į būvį, fizinę išraišką, performatyvumą. Šiame spektaklyje bus vos kelios vietos, kur atsiras klasikiniai personažai, draminio teatro vaidyba. Vis tik stengiamės jos vengti ir koncentruotis į intencijas, fizikos, gestų simboliškumą, performatyvumą, vaizdo ir būvio su tam tikra emocija ar būsena kūrimą, veiksmų atlikimą, o ne jų imitavimą.

Kokią emociją norėtumėte, jog po spektaklio išsineštų žiūrovai?

Noriu, kad išsineštų tai, ką jie norės išsinešti… Kurdama tikrai neturiu tokio tikslo pasakyti kam ir ką išgyventi, išjausti ar išsinešti. Svarbiausia – ateiti atviriems, smalsiems, jautriems, taip, kaip nusiteikus prieš bet kurią savo kelionę (šypsosi).

Panevėžio teatro „Menas“ informacija


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: