DARIJA JAGNERAITĖ (9 kl.)

„Visi žmonės sako, kad reikia šypsotis. Bet ar jie pagalvoja, kad galbūt yra priežastis, dėl kurios žmogus vengia šypsenos. Kaip ir visi reikalauja žmonių kažką kurti. Tačiau kūryba turi ateiti su gyvenimo patirtimi. Šypsena yra didžiausia žmogaus vertybė. Nesvarbu, kaip prastai jaučiuosi –  stengiuos šypsotis. Taip galiu padėti bent jau kitiems patirti tai, ko negaliu tuo momentu patirti pati“, – sakosi autorė.

Deimantas ašaroje

Nukrito-

Sudužo.

Nors neturėtų-

Tai juk deimantas.

Tačiau jis visas

Nebeblizgantis, nuskilęs.

Šaukiasi pagalbos

Lyg sūri ašara.

Krentant ji

Dūžta smarkiau –

Išnyksta.

Deimantą suklijuoti gali,

O ašarą?..

Ji juk iš tikrų jausmų…

Nežinomybė

Nuo tavęs ji atskirta trapia siena.

Vienas klaidingas žingsnis  – ir ji ištrūks.

Nieko amžino nėra,

Laikas viso ko valdovas.

Kuris gydo ir žeidžia.

Labai skaudžiai.

Niekas jo nesustabdys,

Nebent ašaros tyrumo meilė…

Ji atrodo nuostabi.

Trūksta jos mūsų visų gyvenimuose.

Tačiau kai sutinki ,ir turėti nebesinori.

Ją sustabdys tik mirtis,

Kurios niekas nekontroliuoja –

Nebent tavo gyvenimas.

***

Laikas skuba, lekia.

Galbūt todėl,

Jog vejasi mane.

Nesuprantu, ką padariau?

Kodėl jis nori pasiglemžti būtent mane?

-Nieko juk neskaudinau…

O kiti-

Tik naudojosi manimi.

Tikriausiai tai aš bėgu-

Bet ne nuo vėjo,

O nuo žmonių;

Išduodančių, išnaudojančių žmonių…

Mane įtraukė

Į didžiulio gūsio vidurį. Išsigandau.

Tuomet pasikeičiu.

Iš balto- į juodą.

Einu kartu su jais- išnaudotojais.