Darija Krištaponytė (12 kl.)

„Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė apie jaunąją kūrėją: „Darija labai gražios vidinės sielos mergaitė. Ji turi savitą pasaulį, kuris atrodo trapus, į kurį ne visus nori įsileisti. Tad smagu, kad kartais tą savo vidų atveria. Jos pasaulio vaizdai per kūrybą visada saviti, įdomūs“.

Mes visada turime pasirinkimą.

Net tų pasirinkimų visumą.                       

                                        (Joseph O’Connor)

Turkio spalvos bateliai

Iš tiesų aš nemėgstu rudens. Niūrūs, ilgi vakarai ir prastas oras staiga lyg šalna langus sukausto norą išeiti iš namų. Kad ir kiek spalvų matyčiau už lango, kurios mane šauktųsi džiugia nata, aš nepriklausau rudenio pasauliui. Šiuo metų laiku visada kažkas nutinka, kas išstumia mane iš tiesaus, lygaus ir saugaus gyvenimo kelio. Šis ruduo nėra išimtis.

Po kelionės į Ispaniją su Džiulija nebesikalbame. Sužinojau, kad Džiulijos draugų ratas iš esmės pasikeitė, ir aš jam nebepriklausau. Ji sakosi, kad niekada su manimi net ir nenorėjusi bendrauti, jai buvę tiesiog  gaila manęs. Dabar ji, išpasakojusi visiems mano paslaptis, vertina kaip kokius gėdingus poelgius.

Džiulija – mano vaikystės draugė. Tiesa, metais vyresnė. Ji drąsesnė, aktyvesnė. Visada  džiaugėmės viena kitos sėkme, liūdėjome dėl nesėkmių. Maniau, kad ji bus mano draugė iki paskutinio atodūsio. Kai sužinojau, kaip ji pasielgė norėjau verkti, rėkti, neigti faktą, kad dabar visa mokykla žinos, kaip kadaise mylėjau savo klasioką, sekiodavau jam iš paskos, stotelėje keturis kartus praleisdavau savo autobusą, kad įsėsčiau į tą, kuriuo jis važiuoja namo. Buvau lyg jo šešėlis. Bendravau su jo draugais, stebėdavau jį klasėje, tik jis to nežinojo. Visa tai vyresnėse klasėse baigėsi. Dabar jis viską sužinojo, o mes vis dar klasiokai.  Kaip man gėda.. Kodėl Džiulija taip padarė?  Nenoriu nieko akyse matyti, su niekuo bendrauti. – – –

Išgėrusi puodelį mėgstamiausios arbatos ir apgaubta nenumaldomo vienišumo, nusprendžiau išeiti į kiemą. Su kuo man apie visa tai pasikalbėti? Jaučiuosi taip, tarsi pasaulis slystų iš po kojų. Kodėl vaikystės draugė taip pasielgė? Ar aš kažką jai blogo padariau?

Ėjau, kur akys vedė, ir štai už kelių kvartalų radau dvivietes sūpynes. Nors lietus krito iš pilkai juodų debesų, aš niekaip neprisiverčiau eiti namo. Nesugebėjau nustoti galvoti, ką aš padariau ne taip, kad esu pasmerkta išgyventi šitokia gėdą. Ir ką man reikės dabar daryti?  Aš nenoriu būti sėdėti čia  viena.  Kaip man prie žmonių prieiti? O dar Džiulija…

Užsimerkiau ir bandžiau tapti lietumi. Esu lašelis, krentu žemyn su daugybę kitų tokių kaip aš. Mes sudarėme balutes, kartu kritome į ežerus, jūras. Sūpynėm linguojant pirmyn ir atgal jaučiausi esanti ant Everesto viršūnės… Vėjas lengvai kedena man plaukus, glosto veidą. Aš esu vėjas. Man taip lengva… Staiga kažkas patraukė mane už rankos. Atsimerkusi pamačiau maždaug šešerių metų mergaitę, stovinčia greta manęs. Ji nusišypsojo ir pasiteiravo, ar negalėčiau priimti jos pasisupti. Mergaitė buvo šviesių plaukų netvarkingai supintų į kasą, su gerokai padėvėtu vilnoniu megztiniu ir  vasariniais turkio spalvos bateliais. Iškart pamaniau, kad mergaitei turėtų būti labai šalta, tad šitaip ji nori sušilti. Nesu linkusi prisileisti svetimų žmonių, bet šį kartą padariau išimtį. Vos atsisėdusi šalia, mergaitė paklausė: „Kodėl tau liūdna?“ Šiek tiek sutrikau išgirdusi tokį klausimą iš vaiko, kuris akivaizdžiai šąla. Valandėlę patylėjusi pasakiau, kad žmogus, kurį laikiau savo geriausiu draugu, mane išdavė. Nežinojau, kaip vaikui paprastais žodžiais pasakyti, kad dabar man taip gėda, kad aš tokia sutrikusi. Bet mergaitė, vos išgirdusi mano atsakymą, linktelėjo, lyg pusbalsiu sakydama „aš tave suprantu“. Keistai man tas vaikas vakare be striukės atrodė, todėl pabandžiau kaip įmanoma draugiškiau, be priekaištų ar nusistebėjimų balse pasiteirauti, ką ji viena kieme veikia. Mano laimei, šviesiaplaukė pakėlė galvą ir džiugiai nusišypsojo. Tada tarė: „Aš išėjau pasivaikščioti. Man šiandien visiškai neliūdna. Ir šiaip man retai  būna liūdna. Šiandien labai gražus vakaras, gražūs medžių lapai ir šiltas lietus.“ Protinga ta mano pašnekovė, pamaniau. Nesumojau, ką turėčiau jai atsakyti. Lyg per miglą išgirdau mergaitę tęsiant: „Mano tėvai mirė šį pavasarį. Jie važiavo į teatrą ir pakliuvo į avariją. Močiutė sako, kad jie iškeliavo ir kad aš su jais dar susitiksiu.“ Tada iš po  megztinio apykaklės išsitraukė medalioną. Atvėrusi jį, parodė man. „Čia mano mama ir tėtis,- toliau dėstė mergaitė. – Mes vakarais kalbamės apie gražius dalykus. Iš tiesų dabar tai aš jiems pasakoju gražius dalykus, todėl turiu išeiti į kiemą. Mano mama myli rudenį. Kasdien bandau pasakoti jai, kaip keičiasi gamta.“ Šviesiaplaukė šypsojosi. Kad ir kaip man tai atrodė netikra ir keista, tačiau ji, regis, šypsojosi nuoširdžiai, lengvai, kupina vilčių, tarsi iš tiesų jos tėvai būtų šalia.  Nenorėdama mergaitės nuliūdinti, tiesiog tylėjau sūpuodama ją ir save. Ji pažvelgė į mane, susiraukė ir kalbėjo toliau: „Galbūt tau atrodo, kad aš nieko nesuprantu, – išgirdau lengva pasipiktinimą mergaitės balse, – bet aš suprantu. Močiutė dažnai verkia ir kartoja, kad esu vargšas vaikas, kuris gyvenime nebeturi nieko. Bet tai ne tiesa. Aš nenoriu, kad manęs žmonės gailėtųsi. Jei pradėčiau vardinti viską, ką turiu, man turbūt ir pirštų neužtektų: turiu senelius, medalioną, kasdien lankau šunelį gyvūnų prieglaudoje ir.. Ai, žinai, aš čia tau nepasakosiu visko. Bet nesu nei viena, nei nuskriausta. Man viskas gerai.“ Pasisukusi į mergaitę pamačiau jos veideliu prabėgant karingą nusiteikimą prieštarauti bet kokiam gailesčio jausmui. Tik dabar pamačiau, kokios tyros spalvos mergaitės akys. O aš?… Mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, nes Džiulija mano paslaptis visiems išpasakojo? Nes man gėda dėl vaikiškos meilės klasiokui?  Ši mergaitė prarado tėvus, bet tai iš jos neatima džiaugsmo… Prikandusi lūpą, pati savęs susigėdusi sėdėjau ant sūpynių, kai staiga mažoji pašnekovė nušoko ir paklausė: „Gal nori ledų?“  Nesulaukusi mano atsakymo paėmė mane už rankos…

Pramerkiau akis senelio supamajame krėsle. Ruduo. Ant stalo stovi pustuštis mano arbatos puodelis, o burnoje jaučiu gaivių citrininių ledų skonį.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: