Darius Viržonis. Politinių žaidimų taisyklės arba apie demokratijos suvokimo talpumą

Kiekvienas mėnuo Panevėžyje atneša vis naują miesto Tarybos posėdį. Kiekvienas posėdis man, vis dar nešiojančiam „politikos naujoko“ etiketę, tampa neprilygstamais gyvenimiško patyrimo ir politinių žaidimų taisyklių mokymosi šaltiniais. Žinoma, daugiausia peno tam duoda žodžių srautus sunkiai valdanti opozicija, „nenuoramos“, kaip juos švelniai vadina kai kurie žurnalistai. Tačiau, pasirodo, „neramumas“ (o gal „nerimtumas“?) yra užkrečiamas, nes juo pradeda sirgti ir viena iš valdančiosios koalicijos frakcijų.

Taigi – kokių naujų politinio žaidimo taisyklių mus moko miesto Tarybos „senbuviai“? Pirmoji ir pagrindinė – būk dviveidis. Jei galima ir išeina – triveidis ar keturveidis. Kuo daugiau, tuo geriau. Ir čia kalbama ne apie „poker face“, kuriuo maskuojama kūno kalba. Anaiptol. Kuo išraiškingesnė kūno kalba, tuo ryškesnis esamojo laiko personažas vaidinamas, tuo įtikinamesnis nuoširdaus politiko psichologinis portretas piešiamas visuomenei. Ko gero, švelniausias dviveidiškumo pavyzdys, nereikalaujantis nei ypatingų gebėjimų, nei pasirengimo, yra paprasčiausia „nekalta“ apgavystė. Pavyzdžiui, reglamento pakeitimų komisijos narė (opozicijos atstovė) Zita Kukuraitienė prašo komisijos į rugpjūčio 21-sios dienos posėdį susirinkti 9:00 ryte, tačiau pati į komisijos posėdį neateina. Kitas opozicijos deleguotas tos pačios komisijos narys – Gintaras Šileikis nedalyvauja nė viename komisijos posėdyje. Matyt nuoseklus dalyvavimas komisijos darbe šiems opozicionieriams trukdytų sukaupti ryžtą, trukdytų Tarybos posėdžio metu visomis reglamentinėmis ir nereglamentinėmis priemonėmis reikšti savo nepasitenkinimą parengtu sprendimo projektu, tuo pat metu neaiškiai minint kažkokį putiną.

Kita, šiek tiek įdomesnių asmeninių savybių reikalaujanti taisyklė – kelk chaosą. Kalbėk kai tau nesuteiktas žodis (kas tas reglamentas ar pagarba kolegoms?!), garsiai laidyk pastabas apie oponentų asmenines savybes, elgesį, panaudotus išsireiškimus, aprangą, profesiją, užsiėmimą… (sąrašas begalinis), išnaudok paklausimų laiką gyrimuisi ir politinių deklaracijų sakymui, klausk net jei į tą patį klausimą tik ką buvo atsakyta. Gal taip pavyks oponentus supykdyti ir išprovokuoti politinę klaidą? Čia nepralenkiamas, galima sakyti, tikras herojus yra kontrolės komiteto pirmininkas Mantas Leliukas. Visiems gerai žinoma nacionaliniu mastu nuskambėjusi nepagarbi replika vyriausiam Tarybos nariui Tomui Josui ar su tam tikra biologinės trąšos žaliava palygintas Panevėžio miestas yra tik menki lašeliai šį Tarybos narį kankinančios verbalinės diarėjos sraute. Prie „nekaltai“ laidomų pastabų prisijungus Tarybos nariui Donatui Degeniui, gaunasi „smagus“ netgi „šeimyniškas“ privataus, pilnu balsu vykstančio žaismingo pokalbio fonas, kuriame tuo metu sprendimo projektus pristatančio ar į klausimus atsakančio pranešėjo ar specialisto žodžiai pakimba lyg pienės pūkeliai prirūkytame kambaryje. Net jei tuo metu pranešėjas atsakinėja į tik ką privataus pokalbio dalyvio užduotą klausimą.

Vis dėlto, aukščiausią politinių žaidimų lygi, kuriame galioja taisyklė „imituok veiklą ir kaltink oponentus dėl savo klaidų“, pasiekti sugeba ne visi. Mano supratimu, čia nepralenkiama yra Tarybos narė, opozicijos lyderė Gema Umbrasienė. Įkliuvusi į savo pačios melo pinkles ir praradusi ankstesnių politinių partnerių pasitikėjimą, politikė išnaudoja kiekvieną progą kūrybiškai interpretuoti mano žodžius ir panašu, kad šiais savo gabumais didžiuojasi! Jau gegužės mėnesio posėdyje Tarybos narė perskaitė politinį pareiškimą, kuriuo reikalavo manęs pasiaiškinti, kokiu pagrindu aš ją kaltinu korupcija. Vieną sekundę pasijutęs vos ne prokuroru, puoliau ieškoti, kur čia tas kaltinimas prasprūdo. Žiūriu į savo kovo mėnesį publikuotą straipsnį ir nematau. Matau, kad kaltinu Gemą Umbrasienę melu (t.y. pirmosios „paprastosios“ politinių žaidimų taisyklės taikymu), kas Tarybos narei matyt nekelia pasipiktinimo. Tačiau žodį „korupcija“ ji paminėjo pati. Gal tai ir yra netiesioginis įrodymas, kad interesų vis dėlto būta?

Šie „nekalti“, puikiai nuo visuomenės maskuojami politiniai žaidimėliai galėtų sau būti tam tikra opozicinės taktikos dalimi, jei nekiltų mintys apie mokesčių mokėtojų pinigus, už kuriuos šie „performansai“ yra demonstruojami. Apytikriais skaičiavimais, viena Tarybos posėdžio valanda mokesčių mokėtojams kainuoja pakankamai solidžią 650 eurų sumą. Politinių žaidimų žanras, kuriuo akivaizdžiai mėgaujasi kai kurie Tarybos nariai, posėdžio trukmę gali padidinti ir du, ir tris kartus. Ypač jei svarstomi visuomenės dėmesį galintys patraukti sprendimų projektai. Ypač, kai laikantis politinių žaidimų taisyklių, svarbiausias diskusijas stengiamasi perkelti iš Tarybos komitetų (jų juk dažniausiai nestebi rinkėjai) į Tarybos posėdį. Taip vieno sprendimo projekto svarstymas Tarybos posėdyje gali trukti ir visą valandą. Ir dar daugiau. O svarstomų sprendimo projektų viename Tarybos posėdyje gali būti kelios dešimtys.

Kai kas čia pasakytų: „O ką? Juk demokratija. Tarybos narys turi teisę išsiaiškinti ir išdiskutuoti jam rūpimą klausimą“. Šventa teisybė, kurios nekvestionuojame. Jei pamirštame, kad nuoširdžios diskusijos Tarybos posėdyje nevyksta. Vyksta politiniai žaidimai, performansas pagal būdingas politinių žaidimų taisykles ir galimai užkulisinių „režisierių“ rašomus scenarijus. Ar gali nuo to išgydyti taktiškas mero raginimas „gerbkime vieni kitus“? Turbūt galėtų, jei jo neignoruotų mano jau paminėti politinių žaidimų personažai. Tad į išgarsėjusį reglamento 67-jo punkto pakeitimą, kuriuo klausimui pateikti skiriama iki pusės minutės, reikėtų žiūrėti kaip į Tarybos daugumos bandymą apriboti kai kurių Tarybos narių asmeninę saviraišką, nukreipiant jų energiją į išankstinį klausimų apgalvojimą ir tikslesnį formulavimą. Su Tarybos narių teise demokratiškai diskutuoti ir aiškintis jiems rūpimus klausimus (kaip artikuliuojama net keliuose apokaliptinės dramos kupinuose opozicijos pareiškimuose) tai neturi nieko bendro. Politinius žaidimus pamėgę Tarybos nariai vengia naudotis kitomis politinės veiklos galimybėmis, nes tam reikia daugiau asmeninių resursų ir nuoširdaus darbo, o politikų matomumas visuomenėje darosi žymiai mažesnis. Matyt yra patogiau taikyti talpų demokratijos suvokimą, artėjantį prie anarchijos; tai leidžia užmaskuoti savo politines nesėkmes ar paprasčiausią negebėjimą būti konstruktyviais.

Atėjome dirbti Panevėžiui. Mūsų nuoširdus darbas – tai kiekvieno Tarybos nario asmeninė socialinė auka. Siūlau visiems – partneriams ir oponentams, taikyti šį principą praktikoje, ir tuomet politiniai žaidimai neteks savo patrauklumo. Tuomet neliks ir poreikio griežtesniam Tarybos darbo reglamentavimui.