Dievdirbio gyvenimas apsivertė: Kovo 11- ąją sutiko ruošdamas parodą Rusijoje

Skulptorius Adolfas Teresius savo pašaukimą atrado restauruodamas senovinius kryžius ir Rūpintojėlius. Tai jis darė sovietiniais metais, kai religinių drožinių restauravimas buvo laikomas baisesniu nusikaltimu nei šiandien grafiti piešimas ant svetimų sienų. „Dabar žmonės netiki, kad taip galėjo būti. O buvo: kai kokiai bažnyčiai restauruodavau skulptūrą, ją veždavome naktį, trečią – ketvirtą ryto, kad nepagautų. Skrandis net spazmuodavo nuo įtampos, mintyse lėkdavo visokie pasiaiškinimai, ką sakysiu, jei paklaus, ką vežame“, – prisimena dievdirbys, kartą suspardytas už tai, kad mėgino sustabdyti kryžių griovusius saugumiečius. Užtat šiandien jis ruošia savo drožinių parodos Murmanske atidarymą. Šiame Rusijos mieste yra kelių šimtų narių lietuvių, kilusių iš tremtinių, bendruomenė.

„Prieš išvažiuodamas iš namų prie Kauno ištraukiau vėliavą, kad išsitiestų ir kad šeima nepamirštų Kovo 11-ąją pakabinti. Man ši diena – didelė šventė. Esu įsitikinęs: nėra didesnės vertybės tautai, nei būti laisva. Jei prireiktų mano amžiaus žmonių, eičiau ir į Lietuvos savanorius,“ – prisipažino dievdirbys.

Jam drožimas ir religinių kūrinių restauravimas buvo pasipriešinimo forma. Prasminga ir rizikinga. Prasmę padėjo įžvelgti žymusis tėvas Stanislovas, rezistentui įrodęs, kad svarbiau saugoti tai, kas sena, nei kurti nauja. „Tiesą sakant, jei tuo metu ir būčiau padaręs naujų drožinių, jie būtų labai greitai pastebėti ir nugriauti. Todėl slapčia restauruodavau ir taisydavau, kurti pradėjau kiek vėliau. Užtat dabar man smagu, kad mano drožinių, kurie tais laikais būtų nelegalūs, paroda Murmanske sutampa su mūsų nepriklausomybės švente“, – sakė A. Teresius.

Tuo džiaugiasi ir Murmansko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Meška. Jo kabinetas gali būti pavadintas populiariausia lietuvių susibūrimų vieta už poliarinio rato. „Mano kartai Kovo 11-oji negali būti mažareikšmė. Mes esame tremtinių vaikai, žinome, ką tėvams teko iškęsti. 1990-aisiais, kai Lietuvos vadovai pasirašė šalies nepriklausomybės atstatymo aktą, mano tėvas naujieną sužinojo sunkios ligos patale. Tada jis ėmė verkti ir pasakė vieną sakinį: aš sulaukiau, jie išėjo“, – prisimena A. Meška.

Sovietiniais laikais ne vienas A. Teresiaus darbas buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Daug kartų skulptorius negalėjo nusipirkti ąžuolo – girininkai atsakydavo, kad, kadangi religinė drožyba draudžiama, negali parengti pardavimo dokumentų, o jei su jų ąžuolu dailininką sučiups – klius ir jiems. Todėl kovo 11-osios šventei dievdirbys dėkingas už aukštyn galva atverstą gyvenimą: jo Rūpintojėliai įrašyti į UNESCO kilnojamojo paveldo sąrašą, darbai rodyti britų televizijos BBC miniseriale „Aplink pasaulį per 80 tikėjimų“ („Around the world in 80 faiths“), šiuo metu dailininkas drožia madonas iš prieš 950 metų nudžiūvusio ąžuolo, kuris žaliavo ir teikė pavėsį dar tada, kai lietuviai buvo pagonys. Ir galų gale – skulptorius atidaro savo pirmąją parodą Rusijoje, mieste, kurio jubiliejaus šventė – kovo 12-oji – beveik sutampa su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo diena.