Du užmiršti Juozo Miltinio gyvenimo faktai

Atskleisti iš karo ir pokario metų du nauji Juozo Miltinio gyvenimo faktai. Apie juos režisieriui vengiant kalbėti, šie faktai buvo užmiršti ir ilgą laiką nežinomi.

Sutiko persikelti į Telšius

Sprendimą palikti savo paties sukurtą teatrą Panevėžyje ir keltis į Telšius naujai susikūrusio Žemaičių teatro meno vadovu J. Miltinis priėmė nacių okupacijos metais. Apie tai pranešė bene visi tuo metu ėję lietuviški laikraščiai.

Jei „Panevėžio apygardos balsas“ dėl J. Miltinio išvykimo sielojosi, tai Telšiuose ėjusi „Žemaičių žemė“ žinią apie garsaus kraštiečio atvykimą sutiko džiugiai ir neabejojo, kad „tokio masto teatralas kaip p. Miltinis sukurs ištikro vertingą, visai Lietuvai įdomų teatrą“. Buvo tikimasi, kad panevėžiečiai šitą reikalą supras ir įvertins, nes Panevėžyje teatras jau stovi ant tvirtų kojų.

Be to, J. Miltinis dar iki atvykimo į Panevėžį turėjo sumanymų iš Kauno persikelti gyventi į Telšius ir čia įsteigti dramos studiją, į ją priimti tik žemaičius, o teatro repertuarą sudaryti iš esamų ir naujų žemaičių dramaturgų. J. Miltinio laiškas, rašytas 1939 m. liepos 14 d. Žemaičių teatro idėjos puoselėtojui, Žemaičių muziejaus „Alka“ vedėjui, poetui Pranui Geniui, saugomas šiame Žemaičių muziejuje.

Bet J. Miltinis nei pirmu, nei antru atveju gyventi į Telšius neatvyko. Kodėl 1943 metais, atsiliepęs į Žemaičių teatro vadovybės kvietimą ir davęs sutikimą persikelti į jųjų teatrą, vėliau jis persigalvojo, spauda jau nepranešė. Neradus duomenų ir archyvuose, apie šį J. Miltinio atsisakymą daug kas liko neaišku.

Nepasirodė ir „Panevėžio apygardos balso“ žadėtas pasikalbėjimas su Panevėžio teatro vadovybe dėl esamų darbo sąlygų. Laikraštis J. Miltinio išsikėlimą iš Panevėžio motyvavo tuo, kad Žemaičių teatras pažadėjo visapusiškai geresnes kultūrinio darbo sąlygas.

Didelė tikimybė, kad J. Miltinis savo sprendimą keltis į Telšius jau buvo spėjęs pakeisti ir kalbėti apie tai, ko jau nėra, atsisakė.

Tiesa, po metų viename interviu, atspaudintame 1944 m. kovo 10 d. dienraštyje „Ateitis“, J. Miltinio buvo paklausta: „Ar Tamsta visą laiką galvojate pasilikti Panevėžyje?“ Režisierius nedaugžodžiaudamas tepasakė: „Jeigu kas užtikrintų amžiną gyvenimą, gal ir pasilikčiau“.

Buvo paklaustas ir apie darbo sąlygas Panevėžyje. Medžiagines sąlygas, nuo kurių daug priklauso teatrinis darbas, jis įvertino apyžiaurėmis, kaltę suvertęs sunkiam karo metui.

Kaip žinome, J. Miltinis 1940 m. gruodžio 6 d. su atrinktų jaunų aktorių grupe atvykęs į Panevėžį kurti teatro, čia pasiliko visam gyvenimui. Nors buvo laikas, kai sovietinės valdžios buvo atleistas iš teatro ir iškeltas į Vilnių. Neįgyvendinti J. Miltinio abeji ketinimai persikelti į Telšius plačiau aptarti Panevėžio kultūros ir istorijos žurnale „Senvagė“, 2022, Nr. 2.

Buvo išrinktas į Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybą

Antras užmirštas J. Miltinio gyvenimo faktas yra tai, kad jis 1950 m. gruodžio 17 d. rinkimuose į Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybą buvo išrinktas jos deputatu ir du metus dalyvavo šios tarybos veikloje.

1947 metais Maskvai atsisakius skirti lėšas teatro pastato kapitaliniam remontui, jis buvo atliktas 1951 metais. Pokaryje statyti kultūros objektų nebuvo galima, buvo problemų ir dėl jų remonto. Bet J. Miltiniui su sovietine valdžia pavyko susitarti, sutikus dalyvauti miesto tarybos rinkimuose.

Turėdamas omeny tokius J. Miltinio kompromisus, jo mokinys, garsus teatro ir kino aktorius Donatas Banionis 2004 metais išleistoje memuarų knygoje rašė: „Miltinis per visą savo gyvenimą nebuvo jokios politinės partijos narys, politiškai valdžiai jis „tepriklausė“ tiek, kiek reikėjo jai pritarti, ar nepritarti, kad galėtų egzistuoti ir augti teatras“.

Nėra abejonės, kad J. Miltiniui dalyvavimas sovietinės valdžios aparato veikloje buvo nemielas ir jis apie šį savo gyvenimo faktą vengė kalbėti. Lietuvos literatūros ir meno archyve iš sovietmečio laikotarpio saugomos trys J. Miltinio asmens bylos. Jose yra nemažai įvairiu laiku režisieriaus rašytų autobiografijų. Tačiau nei vienoje jų jis nėra paminėjęs, kad buvo miesto tarybos deputatu.

Kitas įdomus dalykas, kad J. Miltinis neišsaugojo jokių dokumentų, susijusių su jo išrinkimu į Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybą. Deputato išrinkimo pažymėjimo, deputato bilieto, nuotraukų J. Miltinio memorialiniame bute saugomame jo kūrybos ir veiklos dokumentų fonde nėra. Buvo gautas atsakymas, kad šių dokumentų nėra ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Bet J. Miltinio asmens bylose yra dokumentų, kur režisierius išrinkimą į miesto tarybą negalėjo nenurodyti. Tai jo pildytos kadrų įskaitos anketos, kur buvo klausimas apie dalyvavimą partiniuose, tarybiniuose ir kituose renkamuose organuose. Apie J. Miltinio išrinkimą 1950–1952 metais deputatu į vietinę Panevėžio miesto tarybą taip pat yra nurodyta daugelyje teatro administracijos, partinės ir profsąjungos organizacijų vadovų rašytose jo charakteristikose.

Be šio pobūdžio dokumentų apie J. Miltinio dalyvavimą Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos veikloje dar mena Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi šios tarybos sesijų protokolai. Iš jų matyti, kad 1951 m. sausio 5 d. susirinkusi išrinkta taryba pirmojoje sesijoje J. Miltinį išrinko į Kultūros-švietimo darbo komisiją.

Per tarybos posėdžius jis pasisasakė vienintelį kartą. Dalyvavo diskusijoje svarstant Kultūros-švietimo darbo skyriaus veiklą. Paminėjo, kad dramos teatre visą sezoną vyko remontas, teatro kolektyvas gastroliavo ir todėl negalėjo padėti saviveiklos rateliams. Per tarybos kadenciją vyko 15 sesijų, iš jų J. Miltinis dalyvavo septyniose.

1950 m. gruodžio 17 d. rinkimų į Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybą dokumentai archyve nesaugomi. Jie neišliko, tarp kurių buvo tokie, kaip kandidatų į deputatus iškėlimo, registravimo protokolai, kandidatų pareiškimai apie sutikimą bolotiruotis, jų autobiografijos.

Bet rinkimus plačiai aprašė tų laikų spauda. 1950 m. lapkričio 18 d. “Panevėžio tiesos” laikraštyje pateikiama informacija, kad Panevėžio dramos teatre vykusiame meno įstaigų, kinofikacijos ir muzikos mokyklos darbuotojų susirinkime kandidatais į Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos deputatus buvo pasiūlyti ir išrinkti Panevėžio dramos teatro direktorius ir režisierius J. Miltinis bei LKP(b) Panevėžio miesto komiteto sekretorė S. Butkienė.

Straipsnyje nurodoma, kad rinkiminį susirinkimą atidarė ir trumpai tarybinių rinkimų tvarką bei rinkimų nuostatus paaiškino J. Miltinis.

Buvo pokaris, sunkūs Stalino laikai. Dėl praktinės naudos tokių kompromisų, atsisakant savo pažiūrų ir įsitikinimų, J. Miltinis nevengė. Bet, kaip savo atsiminimuose rašė D. Banionis, visi jie buvo dėl vieno, kad teatras Panevėžyje galėtų egzistuoti ir augti.

Čia paminėtina, kad Telšiuose veikęs Žemaičių teatras, į kurį J. Miltinis buvo pakviestas ir sutikęs persikelti, 1949 m. spalio 17 d. buvo uždarytas jį prijungiant prie Šiaulių dramos teatro.