Erika Povilonytė

Erika Povilonytė

Panevėžio 5-osios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Beata Viederienė apie jaunąją kūrėją Eriką Povilonytę: „Man visa Erikos kūryba įdomi, kaskart vis stebinanti iš naujo. Gal tik dabartiniuose tekstuose daugiau filosofinio įsižiūrėjimo, įsiklausymo, lengvai dozuojama ironija. Atsirado punktyrinė linija kalbėjime: jis tarsi vietomis nutrūksta, vėl naujai atgimsta. Žodis talpus, daugiasluoksnis, skatinantis atverti vis naujas prasmes ir užčiuopti vis kitokius potyrius. Suskamba nuodėmės , vilties, dievoieškos motyvai – naujai, neįprastai. Centre išlieka mažas žmogus – ieškantis, liūdintis, besiblaškantis, filosofuojantis, kuriantis…“

Erika Povilonytė

…

Susikuprojusios
Trobelės
Medinės
Susikuprojusi
Močiutė
Meldžiasi
Susikuprojusios
Obelys
Lenkiasi-
Vaikeliai auga
Vaikeliai
Krenta.

…

Susivelia bangos jūros
Susivėlusios mintys iliuziją
Užstoja tavo
Ikoną šventojo
Užstoja abejonių adatos
Smengančios
Į horizontą giliai
Tavo pirmą atodūsį
Į horizontą giliai
Nepasiekiamais toliais
Į horizontą giliai
Dievo slenkstį į žemę
Nors tai tik lietus
Į jūrą
Tik norai
Į nerimą

Vakare

Sustojau aš pažiūrėti
į sustojusį mėlyną vakarą
pažiūrėti į laiką sustojusį
dievą sustojusį vienišą

Sustojau aš pailsėti
sustojau kad susigertų
sustojusio vakaro mintys
į mano išsekusią sielą

Naktį

Neišsipildžiusių norų vėlės-
pažiro dangaus strazdanėlės.
Pažiro mani ilgesėliai
Sustingusio vakaro mėliuos.

Filosofijos beprasmybė

Filosofas beprasmybės sąvoką paima
tarsi vynuogių kekę.
Ją apžiūri mąsliom akim
(kaip kiti nemoka).
Ir aptaręs jos grožį,
uogos pačios paragavęs,
Ilgai ilgai kramto,
paskui kauliukus išdėlioja vieną po kito ant stalo.
Juos apžiūri savo mąsliom akim
(kaip kiti nemoka)
Ir pavadinęs kiekvieną kauliuką
skirtingu vardu
atsidūsta
neradęs atsakymo.

Laukimas

Sėdžiu šitame pilkame lietuje.
Parimęs kaip Rūpintojėlis.
Visai vienas šlapioj žemėj.
Nutilusių medžių
Įsiklausyme.
Nutilusių trobelių
Susimąstyme.
Taip smarkiai lyja, kad jausti
Dar tik nokstančių
Obuolių kvapas.
Taip smarkiai lyja,
Kad atitrūkęs trumpam
Liūdesys mano nutolsta.
Trumpam paskęsta
Lietaus virpėjime.
Trumpam nurimsta.
Tartum kūdikis be soties žįstų
Motinos pieną-
Taip lietų jis geria.
O aš sėdžiu.
Parimęs kaip Rūpintojėlis.
Ir pats įsiklausau į lašų
Šventą teškėjimą.
Netoliese praeina žmogus
Mindamas žvyrą įmirkusį
Žolę sušlapusią.
Įsiklausau ir, rodos,
Savęs imu nebegirdėti.
Tik kaip niekad stipriai pajaučiu,
Kad laukiu.
Laukiu, kol ateis kažkas
Pas mane
Ir ištirps lietuje
Liūdesys.
Kol ateis kažkas
Pas mane
Ir ištirps liūdesys
Lietuje.