Fausta Šeštokaitė (11kl.)

„Fausta – kūrybinga mergaitė, parašiusi ne vieną kūrinėlį. Aš Faustą dažniausiai matau besišypsančią…“ – apie jaunąją kūrėją rašo „Minties“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Adelė Samuolienė.

O štai mamos  žodžiai:„Fausta atkakli, sumani ir ryžtinga. Ji sportuoja, bet dažnai ją matau ir su knyga rankose. Kūrybinga, protinga ir pilna idėjų“.

Likimo ironija

Ankstų vasaros rytą virš žalios kaip jūra banguojančios pievos pralėkė paukštis. Galbūt jis skubėjo pamaitinti savo jauniklių, o gal lenktyniavo su pirmaisiais  saulės spinduliais. Beskrisdamas pametė vieną sėklą, kuri įsmigo į žemę. Po kiek laiko stiprus vėjo gūsis atpūtė ir kitą grūdo dydžio kruopelę kiek tolėliau nuo pirmosios. Netrukus abi sėklos pradėjo dygti, tik antroji nebuvo tokia kaip jos kaimynė: ji augo mažesnė, liauna ir šiek tiek kreiva, kadangi įsitaisė didelio ir išsikerojusio krūmokšnio šešėlyje, kuris trukdė daigeliui pakankamai pasišildyti saulėje ar atsigerti vandens.

Įsibėgėjus vasarai, lankoje jau buvo išsiskleidusios dvi aguonos: viena tiesi ir sveika, su daugiasluoksniu vakarinio saulėlydžio ryškumo žiedlapių vainiku, kita – suglebusiu koteliu ir tik keliais, nublankusiais lyg gęstantis laužas lapeliais. Su niūriu krūmu susigyvenusi gėlė pavydėjo klestinčiajai, bet prilygti jai neužteko net ir didžiausių pastangų. Nusilpusi antroji aguona iš sielvarto nuleido žiedų vainiką ir pasidavė.

Pievoje žydėjo dvi visiškai nepanašios gėlės: viena buvo išdidi ir graži, o kita – kukli ir neišvaizdi. Po tą pievą vaikštinėjo dar visai maža raudonskruostė mergaitė. Ji pastebėjo abi aguonas, nusišypsojo, nuskynė gražiai išaugusią vakarinio saulėlydžio ryškumo gėlę ir nubėgo…