Gabija Jonelytė

„.. jautri ir meniškos sielos asmenybė, mokanti išlaikyti ir apginti individualią nuomonę, pasitikinti savo jėgomis, nebijanti iššūkių, verčiančių tobulėti(…). išbando save rašydama dramas ir miniatiūras”.

Gabija Jonelytė

Retorinis ačiū

Gyvenimas mums duoda išgyvenimus  – įvairiausius, netikėčiausius. Žmones – linksmus ir liūdnus (kaimynę ir direktorių). Nuotykius – baisius ir ramius (romantiška vakarienė 20 metrų aukštyje). Mums duoda meilę – gražią ir tragišką (Romeo ir Džuljeta). Suteikia mums informacijos – klaidingos ir išgalvotos. Dovanoja mums draugus – šunis ir žmones (išskirtiniams – pasiklydusius mirusiuosius, ateivius). Duoda mums maistą – žiemišką (kakava su aguonų pyragu) ir vasarišką (vaisiniai ledai su dažikliais ir braškės su cukrum  – iš principo). Kartais mums dar suteikia emocijų – ilgų ir trumpų (TAS praeivis ir kelionė į Mozambiką). Gyvenime, ačiū už dainas – naujas ir senąsias, kurios skamba širdyje, o ne galvoje („Nedaryk kavos“ ir „Pasaulis toks yra“). Žinot, aš kaip ir jūs, dar kartais iš gyvenimo gaunu naujų pirkinių – reikalingų ir nereikalingų (patys suprantate  – nukainotas šviečiantis sniego senis ir ožkos sūris). Gyvenimas mus apdovanoja gerais filmais – pakeitusius mus ir nežinia kam rodomus („Mano ištakos“ ir „Redirected“). Knygas ( niekada nepamirškite!) – absurdiškas ir tas, kurias įsimylėjom („Kukučio baladės“ ir demonų karalienės „Naberijus“). Labiausiai myliu gyvenimą, kai jis man atsiunčia įkvėpimą. Įkvėpimą tikėti. Tikėti kiekviena siela. Kiekvienu kūriniu. Kūriniu iš molio, iš šonkaulio, iš beždžionės, iš Ievos ir  Adomo, iš dulkių, iš Marso, iš dangaus. Net iš pragaro. Aš jais tikiu. Dėkui. Didelis dėkui.

Paskutinis susirašinėjimas

Kartais labai sunku rašyti laiškus. Ne todėl, jog to žmogaus nemyli, nepasiilgai ar nežinai, kurioj pasaulio vietoj jis nuo šiol gyvens. Tiesiog nežinai, ar laiške gerai parašei jo vardą. O gal  sumaišei raides? Gal klaustukus vietoj taško padėjai ir šauktuką pamiršai? Juk nebraukysi – kaip atrodys? Net jeigu ir gerai sudėliojai vardo raides, gal trūko kelių pastraipų?   Susimildama, niekada neviršyk žodžių limito! Jokiu būdu neparašyk per daug – niekas nesupras ir parodysi, brangioji, jog visai nepasiilgai.  Nors gal ir pasiilgai. Bet praleidai atsisveikinimą ir tą „ myliu bučiuoju“. Be jo viskas kitaip. Nė voko nebeklijuoji…  Ir išvis.  Gal  laiškas pernelyg atviras? Tragiškai atrodys, sužlugs tavo svajonės kurti šeimą laiškais…  Na, užklijavau. Viliuosi, vėlinuosi, rengiuosi, nešu, sustoju, bijau. Delsiu. Sunku nešti laišką, kai jauti jo sunkumą ant išdžiūvusių nuo skausmo pečių. Prisimeni, kiek gramatinių klaidų, kurios sugriovė gyvenimą, padarei.  Atrodo menkos. Kelios mažutėlės, neįskaitomos, neskaičiuojamos. Neapdairumas?  Visko pasitaiko … O kaip pašto ženklai? Norėtųsi išplėšti negailestingai tą vieną vienintelį, brangiausią iš tavo 1981-ųjų kolekcijos. Užklijuotum, kad niekad nebenuliptų. Prikabintum kaip žvaigždę, kaip vyno dėmę ant baltų marškinių….  Adresai. Nelemti pabodę, nauji, išgalvoti adresai. Jei būtų vienas stogas. .. Nereiktų nieko, net ir adresų, jei nesupratot. Tikiuosi, rašei juodu, prabangiu rašikliu. Prašmatniai, 9 klasėje išmoktu gotišku šriftu. Atrodys lyg rankraštis-  gražiausias nepaliestas egzempliorius. Tau. Tik  tau. Tik…  dar kartą sustok, neskubėk rašyti.  Nedrebink rankos, nelaistyk auksinio popieriaus pigiom ašarom, nepirk vėl naujo voko…

Prisimeni, ar tuomet jį parašei?

Savaitgalio katė

Viskas prasideda nuo ryto mankštos. Galva pakrypsta į dešinę ir rankos pamažu siekia rėkiančio telefono, tada tyliai judini pavargusias nuo košmarų pėdas, bandai pramerkti saulės bijančias akis, pasikeli ant nepatogiai sujauktos antklodės, žvilgteli į savo pagalvę (niekada nemanei, jog ji gali būti nepatogi), kojomis ieškai kažkur naktį paliktų savo juokingų šlepečių. Eidamas link virtuvės, pirato akim stebi savo katę, lyg nujaučiančią, kada tavo laikrodis rodys lygiai aštuntą, nelaukdamas paspaudi virduliui ranką – lyg draugiškas senų bičiulių pasilabinimas. Bandai nuspėti, ar pavyks tokia skani kava, kaip praeitą rytą, stengiesi vėl nepadauginti cukraus. Pradeda galvoje suktis darbo planas ir vėl bandai nepavėluoti į tau skirtą vienintelį tokį gražų kabinetą visoje kontoroje. Tik katė glaustosi lyg pamišus kažką nujausdama. Veidas, dantys, plaukai, marškiniai. Ir dar kartą murkianti iš džiaugsmo katė. Na taip, ji juk norėtų pasakyti, kad šiandien savaitgalis. Ir kava būtų dar skanesnė sujauktoje lovoje. Ir šlepečių nereiktų savaitgalį, vaikščiotum basas medinėm ąžuolo grindim.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: