Gerai, kai nereikia ieškoti žirklių cukrinėje

Gyvenimo vertybės – pastovumas, ištikimybė – tai sąvokos, leidžiančios numatyti ir neabejoti, kad viskas sklandžiai pagal planą įvyks. Kitaip tariant, niekada neteks žirklių ieškoti cukrinėje.

Štai jau devintus metus mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ komandą sieja su Pasvalio jaunaisiais kūrėjais ir jų globotoja, Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ pirmininke Regina Grubinskiene. Per devynerius metus nebuvo nei vieno birželio, kad TRIBŪNOJE nesisvečiuotų jos pastebėti kūrėjai.

Šįmet mus vėl džiugina ypatinga pasvaliečių kūryba. Jos tiek gausu, kad dalį dar perkelsime į mokslo metų pradžios TRIBŪNĄ. Rugsėjį.

Gražios vasaros pradžios!

Erikas Atstupėnas (10 kl.)

„Rašyti pradėjau, kai atėjau į pirmą gimnazijos klasę. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja paminėjo literatų būrelį ir pagalvojau, kad privalau prisijungti. Per pirmus mokslo metus bandžiau išsiaiškinti, kas ir kaip man patinka rašyti. Rašiau sentimentalius eilėraščius apie meilę, liūdesį ir ilgesį. Praėjusią vasarą išleidau pirmąjį savo kūrybos rinkinį, kuriame yra 22 eilėraščiai (knyga vadinasi „Aš ir mano architektūra“). Dabar rašau ilgus pasakojamojo tipo eilėraščius, nors temos liko tos pačios. Savo stilių apibūdinu kaip monologą arba laišką be skyrybos ženklų. Manau, kad geriausi eilėraščiai, kai per daug negalvoji apie tai, ką rašai, kai viskas tiesiog išsilieja. Mėgstu kurti. Kūryba išreiškia tai, ką pažįstame, bet negalime įvardinti.“

Per vėlai iki Čikagos linijos

Lauke stovi pilnas krepšys rūbų

Kartu su saule degina mintis

„Tai ne namai, bet galėtų būti“

Paimu jau sausus baltus marškinius

Ir paduodu su manimi keliaujančiam nepažįstamajam

Beveik tinka, bet didoki

Lyg pasekmė už apsimetimą, kas nesi

Ponia, pas kurią svečiuojamės

Paduoda man ką tik padarytą mūsų nuotrauką

Ir kitame delne laiko pinigų

Ji klausia: „Kur kita stotelė?“

Ir nepažįstamasis atsisuka į mane

„Jau per vėlai iki Čikagos linijos“

Pasirodo, kito traukinio nėra

Ir dabar keliausime pėsčiomis

Horizontas pamažu liepsnoja

Pradedu gailėtis, kad pabėgau

Bet prisimenu, kad niekas manęs neieškos

Tad ieškosiu pats

Apžiūriu svetimą sodybą

Tokios ramybės namuose nėra

Jis nusišypso ir paklausia: „Ką manai?“

Aš suraukiu kaktą ir jis sako:

„Tai ne namai, bet galėtų būti“

Paskutinis pasispardymas

Užtenka tik vieno žvilgsnio į veidrodį

Ir ilgiesi atspindžio iš praeities

Bandai įsivaizduoti save, įkalintą stikle

Amžinai vaikas

Amžinai gyvenantis tą pačią saulėtą dieną

Pavydi šioms mintims, nes jos vaikiškos

O tavo vaikiškumą kloja voratinkliai

Palieki langus atidarytus

Ir atviras duris

Nori, kad viskas pas tave ateitų

Kad nereiktų išeiti pačiam

Bet niekas tau nepriklauso

Viskas tave palieka ir kviečia eiti kartu

Ilgai dvejoji tarpdury

Lauki, kol kas nors pakvies tave atgal

Juk ne vienas tu savęs pasiilgai, ar ne?

Tu negali grįžti!

Tu negali atverti durų į praeitį

Ir tikėtis, kad žengsi ne paskutinis

Tu nebegali būti savimi!

Kas esi, pažįsta, kas buvai

Bet gaila, kad tai nėra atvirkščiai

Tu negali grįžti!

Atsiprašau, tai netiesa

Gali sugrįžti, bet nieko ten nebėra

Niekas tavęs ten nelaukia

Tad nelauk kitų

Žinau, kad gyvenimo kelias sunkus

Bet tai vienintelis kelias į priekį

Apgailestauju, praeitis nėra vieta

Ar girdi?

Praeitis nėra vieta!

Tu negali grįžti!

Tu privalai keistis!

Tu privalai netekti!

Tu negali grįžti

Motociklų sezonas

Neįmanoma būti visiškai beviltiškam

Širdyje visada dega bent maža liepsnelė

Verčianti tave dar laikytis

Ir nežinau, kas sukelia tokį mąstymą

Kažkas apie tirpstantį sniegą

Ir atgimstančią žalumą teikia vilties

Kad galima atgimti ir man

Smagu matyti sausą asfaltą

Įveikusį lietų ir sniegą

Nors ateina dar audrų

Bet gyventi pastoviai nereiškia gyventi

Nežinai, kas džiugina, jei nežinai, kas virkdo

Kiekvieną pavasarį širdis jautresnė

Nei bet kada anksčiau

Tai motociklų sezonas

Gatvės pildosi triukšmu

Upės šiltėja ir norisi nuplauti širdį

Atsikratyti baimių dėl ateities

Kurios trukdo gyventi dabar

Ne viskas baigsis laimingai

Ir ne viskas baigsis

Bet mes sutverti ieškoti būdų

Kaip tai išgyventi

Ateina pavasaris

Ateina geresnės dienos

KAROLINA GIŽAITĖ (9 kl.)

„Karolina dar tik pradeda kūrybinį kelią, nors eilių sau turi prirašiusi storą sąsiuvinį. Rašo apie žmonių santykius, draugystę, meilę. Dažniausiai eilėse kalbasi su kitu asmeniu. Kai rankose rašiklis, ramina žinojimas, kad tokiu būdu „viskas nusiris“ nuo širdies – nusivylimai, kančios, kurių paauglystėje netrūksta. „Kai jaučiu, jaučiu per giliai, tad rašau. Atrodo, jei to nedaryčiau, viskas, kas manyje yra susikaupę, sprogtų“, – sako Karolina. Be to, prisipažįsta, kad „leist savo mintims lietis ant popieriaus lapo kur kas lengviau nei kalbėti ar tiesiai į akis žiūrėti“. Save išreiškia ir šokdama, dainuodama, nes muzika jai – vienas iš svarbiausių dalykų. Gyvena Pušalote, bet jos gimtasis miestas – Radviliškis, kur „Ūkimas traukinių / Ir bėgių kelias tiktai tiesiai…“

Regina Grubinskienė

Klevo dukra

Kai tylu,

Tamsu,

Kai naktis –

Kalbuos

Su žolėm,

Medžiais,

Upėm…

Nemiga –

Aš seno klevo dukra.

Priglundu –

Išgirstu

Laiko širdį,

Amžinybės balsą,

Klevo pripiltą taurę

Gerumo.

Tuo krauju gyvenu,

Kol naktis,

Kol aušra dar toli –

Nematys.

Mano pėdas

Sugers rasa.

Meilė

Gimusi išdrįsau aš

Meilės paprašyti,

Mama šnabždėjo:

„Žmonėse ji tyko.“

Kai patyriau ją,

Nežinojau, kaip priimt.

Ir prakeikiau tą,

Kuris neleidžia man nurimt.

Jeigu būčiau negimusi

Mėnulio, saulės, medžių

Būčiau nemačius.

Žemės, duonos, knygų

Būčiau neregėjus.

Dainų, paukščių,

Draugų juoko negirdėjus.

Tačiau svarbiausia –

Tavęs dabar nepasiilgčiau.

Beviltiška

Niekada nesigailėjau,

Kad Tave sutikau.

Gailėjausi, kad Tave mylėjau

Labiau nei save.

Ir meldžiau Tavęs

Pasikeist dėl manęs.

Prisiminimas

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Kai susitikom pirmą kartą.

Kai pavasario mėnulis švietė kelią

Vidurnaktį po atviru dangum.

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Kai mėnesienoj pamačiau tavas akis.

Praradom, ko nesugrąžinsi,

Atradom tai, ko niekad nepamiršim.

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Parodyk man, kuo jau seniai tikiu.

Parodyk man, kad tai prisiminimas,

O ne svajonė, kuria aš patikėjau pamažu.

Perla Maminskaitė (9 kl.)

„Perla kuria jau seniai – dar būdama pradinių klasių mokinukė, pelnydavo prizines vietas literatūrinės kūrybos konkursuose. Ją traukia fantastinis pasaulis, kurį vaizduoja pasakose, apsakymuose. Geba ir eiliuoti. Nuo pat vaikystės labai mėgsta skaityti knygas. Lanko Pasvalio muzikos mokyklą, groja saksofonu. Domisi ekologija, biologija – su šia sritimi ketina sieti ir savo ateitį“.

Vivamus, morimur

(Leisk mums gyventi, nes turėsime mirti)

Ji mirė. Nepamenu kada. Gal vakar, o gal prieš daugelį metų. Pamenu, kai ją radome, tokią ramią ir gražią, savo mielomis akimis žvelgiančią į melsvą ankstyvo rudens padangę, oras kvepėjo gaivia rasa ir baltiniais obuoliais, o viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, kad negalėjai nostalgiškai nepagalvoti apie tą basą vaikystę, kurią taip dažnai lydi baltas sodas.

Pirmą kartą ją išvydau vieną vėsų pavasario vakarą prie upelio. Ji sėdėjo po sena, balta obelimi, vilkėjo ilgą, lengvą šviesios medžiagos suknelę, kurią palaikiau gana senamadiška. Jos plaukai buvo supinti į dvi ilgas kasas, sujuostas raudonais kaspinais. Jos veidas buvo angeliškas, primenantis porcelianinę lėlę savo rausvomis it gėlės lūpomis ir spindinčiomis akutėmis, kurios taip rimtai žiūrėjo į rūpestingai ant kelių laikomą knygą. Šis reginys buvo toks antgamtiškas ir toks viduramžiškas, kad sekundėlę pamaniau, jog žvelgiu į šmėklą, pririštą prie vienos svarbios vietos ir pasmerktą stebėti, kaip ji keičiasi ir gailisi taip greitai praėjusių dienų. Ji kasdieną stengiasi į jas sugrįžti, sugaudyti tas minutes, kai ji dar buvo gyvenimo dalis, o ne blankus prisiminimas ar išblukęs vardas ant akmens.

Tą dieną jos neužkalbinau, tik stebėjau. Mačiau, kaip ji lengvai pakilo, apsidairė ir trumpu keliuku nužygiavo link mažo, žalio namuko. Jai praeinant pamačiau veidą. Jis buvo ramus ir laimingas, lyg ją džiugintų viskas. Ir jau pradėję kristi žiedlapiai, ir bundančios gėlės, ir sena, pražilusi moteris, sėdinti šalia vienintelio į sodą žvelgiančio lango, rankose laikanti mezginį. Moteris jai pamojavo, o ji leidosi bėgti jos link, priartėjusi ėmė kažką čiauškėti, o tada abi dingo namuko verandos tarpduryje.

Kitą dieną išdrįsau prieiti. Ji vėl sėdėjo po obelimi. Prisiartinau prie jos ir ėmiau kalbėti. Prisistačiau, pasakiau, kad dažnai ją matau po obelimi, ir pagyriau suknelę. Ji nusišypsojo ir ėmė man atsakinėti. Jos balsas buvo ramus ir toks pats antgamtiškas kaip ir jos veidas. Kalbėjomės ilgai apie viską. Kai galiausiai išsiskyrėme, saulė jau buvo pradėjusi leistis. Nusprendėme susitikti ir kitą dieną.

Tokie mūsų susitikimai tapo dažni. Susipažinau su mieląja jos mama, padėjau jai tvarkytis sode, ėjome kartu į netoliese esantį miestelį, kartu sėdėdavome po senąja obelimi ir kalbėdavomės valandų valandas. Tapome neišskiriamos. Tai buvo mieliausias mano gyvenimo pavasaris, kvepiantis žiedais ir šviežia žole.

Nepastebimai prasidėjo vidurvasaris. Plaukiojimas upėje, lakstymas po laukus ir karstymasis po medžius. Greitai išryškėjo rausvi žandai ir žvalios akys, išsidraikiusios kasos, supurvinti sijonai. Ir obelis. Vis ta obelis su savo mažais obuoliukais ir neįtikimai žaliais lapais. Tą obelį puikiausiai matydavai pro jos kambario, kuriame mes megzdavome ir skaitydavome knygas, langelį.

Ją ir tą obelį ėmiau matyti kaip vieną būtybę, turinčią vieną širdį ir vieną mistišką grožį. Žavėjausi ta būtybe, ji atrodė man niekam neprilygstanti. Žinojau, kad niekada nebūsiu tokia tobula, tokia neapsakomai žavi, kokia buvo ji.

Bet ir nuostabiausią gėlę sugniuždo liūtis. Liepos pabaigoje miestelyje išplito džiova. Ji neaplenkė ir jos…

Pačioje pradžioje ji tik šiek tiek išbalo, bet vis tiek sugebėjo eiti su manimi į sodą. Vėliau, supratusi savo diagnozę, ji ramiu veidu, bet silpnu balsu manęs maldavo daugiau jos nelankyti, kad neužsikrėsčiau. Aš bandžiau. Tikrai bandžiau negrįžti ir negalvoti apie jos išbalusią odą, pradėjusias dubti akis bei jau per didelę baltąją suknelę, kurią ji taip brangino. Nei apie vargšę, sutrikusią jos motiną. Bet negalėjau. Neįstengiau ir nežinau kodėl. Manau, nors ir nenoriu pripažinti, kad mane pastūmėjo savigrauža  – giliai širdyje aš jai pavydėjau. Pavydėjau jos grožio, suknutės, mamos ir obels. Norėjau pamatyti ją kitokią, žemiškesnę, išbalusią, panašesnę į paprastą žmogų, panašesnę į mane…

Nuėjau. Po dviejų ilgų savaičių stovėjau prie baltų namelio durų ir beldžiausi. Duris atidarė jos mama. Ji buvo sulysusi, bet, rodos, nesirgo. Pamačiusi mane, ji nustebo ir norėjo manęs neįleisti, sakydama, kad nenori, jog apsikrėsčiau, bet galiausiai man pavyko ją įtikinti. Įėjus į prieangį, mane pasiekė šleikštus įvairių tepalų kvapas, o, artinantis prie jos kambario, jis stiprėjo. Privedusi mane prie durų senoji ponia mane apkabino per pečius, tada lėtai atidarė duris ir švelniai įstūmė į kambarį.

Kambarys buvo toks pat. Gražus, nedidelis, vienintelis skirtumas – buteliukai su vaistais ant staliuko ir liesa, pageltusi būtybė lovoje. Kelias minutes negalėjau pajudėti, tada sunkiu, nepatikliu, mechaniniu žingsniu priėjau prie lovos. Mano akis užplūdo ašaros. Mergaitė, su kuria praleidau geriausias savo gyvenimo dienas, kuriai pavydėjau, kurią garbinau, dabar buvo nebepanaši į save. Be galo sulysusi, nušiurusiais it šiaudai plaukais. Bet jos akys, kadaise tokios gyvos, dabar  įdubusios ir apmirusios, mane pažino ir prisipildė ašarų. Ji vos prakalbėjo. Ir balsas gergždžiantis, sausas. Ji manęs maldavo išeiti, palikti ją, neužsikrėsti, gyventi toliau. Bet jos maldavimai, jos graudus balselis mane suerzino, supykdė. Pajutau jai neapykantą. Kaip net sirgdama ji galėjo būti tokia gera, tokia nepaprastai miela, tokia graži… Lyg mirštanti rožė. Norėjau jai trenkti, nekenčiau jos, norėjau, kad ji mirtų. Tai buvo ta pati būtybė, kurią garbinau. Būtybė, kurios grožis mane užburdavo ir panardindavo į ekstazę. Dabar tai buvo būtybė, kurios grožis mane siutino. Būtybė, kurios agonija buvo tobuliausia iš mano matytų. Ji buvo tobula, net mirdama ji buvo tobula. Ji vis dar maldavo –  ėmiau ant jos šaukti. Ėmiau ją purtyti, suėmusi už lieknų pečių. Norėjau, kad ji imtų klykti, kad atbėgtų verkianti jos mama, kad jos grožis dingtų. Bet jis nedingo. Ji žiūrėjo į mane sumišusi, pilnomis ašarų, klausiančiomis akimis, bet jos šviesūs plaukai, ligos nurausvinti, liesi skruostai vis tiek jai teikė žavesio.

Paleidau ją. Ji lengvai susmuko ant lovos. Pradėjau raudoti, dabar laukiau, kol ji prabils, kol mane paguos, bet šįkart ji tylėjo. Jos akys buvo nukreiptos į langą, pro kurį puikiai matėsi mūsų senoji obelaitė. Jos lapai jau nebebuvo tokie žali, bet ji vis tiek nuostabi. Bandžiau vėl kalbėti, bet jos žvilgsnis blanko. Atrodė, kad ji manęs nemato ir negirdi. Atrodė, kad ji klajojo visiškai kitur. Gaivioje pavasario dienoje. Tada ji staiga pabandė atsistoti ir prieiti prie lango, bet susmuko nežengusi nė dviejų žingsnių. Padėjau jai vėl atsigulti. Ji man pagailėjo net vieno žvilgsnio. Nusivylusi grįžau į koridorių ir susiradau ponią M. Prižadėjau jai padėti ir palaikyti. Tada išėjau.

Vasarą pradėjo nuodyti rudens dulksna. Ėmė vysti gėlės, o gaivų vėjelį pradėjo keisti atšiaurūs gūsiai. Džiovos epidemija rimo, bet jos aukos liko.

Kasdien ateidavau į žaliąjį namuką. Vesdavau ponią M. į miestelį, padėdavau jai sode, slaugiau jos dukrą. Prasėdėdavau prie pastarosios valandų valandas, bet nedrįsdavau ilgai į ją žiūrėti. Ji su manimi nekalbėjo, tik svajingu žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Ji buvo jau visiškai sulysusi ir, nors ponia M. nenorėjo to pripažinti, sparčiai geso. Imdavo smarkiai kosėti, dusti, spjaudytis krauju.

Vieną rytą, kol jos mama ruošėsi eiti į miestą, vėl sėdėjau šalia jos ir stengiausi impulsyviai ją prakalbinti. Gėda, kad jai pavydžiu, kad trokštu jos mirties, todėl stengiausi išgauti iš jos atleidimą, kol dar nebuvo vėlu… Iš pradžių kalbėjau pašnibždomis. Prašiau, kad man atleistų už tai, kad ją aprėkiau. Jokios reakcijos. Pradėjau kalbėti garsiau. Nieko. Pradėjau ant jos šaukti. Ji tik šypsojosi ir lengvai kikeno. Maniau, kad žiūriu į tobulą angelą, ir tai mane siutino. Jaučiausi už ją prastesnė, menkesnė. Sekundėlę, dėl kurios jaučiu gėdą ir dabar, man atrodė, kad, jeigu ją nužudyčiau, visas jos grožis pereitų man. Stvėriau ją už riešų ir ėmiau smarkiai purtyti ir reikalauti atleidimo. Rodėsi, kad ji Dievas, o aš amorali nusikaltėlė, pagaliau pajutusi kaltę dėl savo nuodėmių.

Staiga jos akys nublanko, atsigręžė į mane. Žvilgsnis jau nebebuvo svajingas ir bukas, o rimtas, klausiantis ir teisiantis. Tada tvirtu, jau ilgą laiką negirdėtu balsu ji man tarė:

– Išeik.

Tai mane visiškai išvedė iš kantrybės. Nustūmiau ją atgal į lovą. Išbariau ją, išvadinau nedėkinga, kvaila, bjauria pabaisa, bet žinojau, kad tai netiesa. Tada pasakiau, kad ji našta, kad ji niekada nebegrįš ir nebesėdės po saugiu obels metamu šešėliu, kad jai mirus tapsiu jos mamos dukra, kad ją visi pamirš, kad ji istorijoje bus tik dulkelė, kurią galiausiai nupūs vėjas. Mintis apie jos mirtį man teikė euforiją. Aš troškau pamatyti, kaip prieš mano akis mirs angelas, antgamtiška, nesunaikinama būtybė. Norėjau pamatyti, kaip ji taps tik paprasta mergina, tik dar viena džiovos auka, tik žmogumi. Ji tylėjo. Jos akys vėl buvo įbestos į obelį, bet dabar jos buvo gailios ir pilnos ašarų. Aš sudaužiau jos pasaulį, sutrypiau jį. Dabar gražūs prisiminimai jai teikė nebe džiaugsmą, bet begalinį liūdesį. Nebegalėjau to ištverti. Išėjau iš jos kambario.

Tą patį rytą su ponia M. išvykome į miestelį. Tądien užtrukome ilgiau nei paprastai, nes senoji ponia nusprendė nupirkti dukrai pirštinaites. Ji man teigė, kad sudžiūvusios pastarosios rankos ją liūdino, ir drebančiu balsu pripažino, kad tai turbūt bus dukrelės pirmos ir paskutinės medvilninės pirštinaitės. Namo grįžome po pietų.

Kai įėjome, viskas buvo taip kaip ir visada. Ponia M., besidžiaugianti savo pirkiniais, paprašė manęs nueiti pas jos dukrą ir parodyti naująsias pirštinaites. Labai nenorėjau eiti, bet sutikau. Prisiartinusi prie durų ilgai save įtikinėjau. Užėjau. Kambaryje šleikštus vaistų kvapas maišėsi su gaiviu vėlyvos vasaros gėlių kvapu. Kambaryje gėlių niekada nebuvo… Šis kvapas ėjo pro plačiai pravertą langą, kurį prieš išvažiuodamos uždarėme. Be kvapo, kambaryje niekas daugiau nebuvo pakitę. Bet… gėlėtas apdangalas gulėjo ant grindų, o lova buvo tuščia ir šalta.

Minutėlę stovėjau apstulbusi. Tada šaukdama išlėkiau iš kambario, perspėjau jos mamą. Ieškojome jos visuose namuose. Motina raudojo. Galiausiai mums šovė į galvą išeiti į sodą. Kiti įvykiai bėgo lyg per sapną. Mes pamatėme prie obels gulintį gležną kūnelį, mama ėmė rėkti. Pribėgome artyn. Oras kvepėjo gaivia rasa ir baltiniais obuoliais. Ir viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, bet vis tiek niekas neprilygo jai. Ji gulėjo ant nugaros, rankoje laikė raudoną obuolį, jos plaukai buvo išsidraikę ant neaukštos žolės, juose įsivėlusios kelios gėlės, o nuostabios akys, jau sustingusios, bet tokios pat žavios, žiūrėjo į mėlyną dangų. Ji atrodė it angelas, it Šekspyro Ofelija, tik jos upė buvo aukšta ankstyvo rudens žolė, o Hamletas – nepakartojamas pavasaris. Ji nebekvėpavo, jos širdis nebeplakė. Bet ji mirė laiminga. Ne ankštame kambarėlyje, bet šalia savo obels. Tikėjausi, kad mirtis suteiks jai žmogiškumo, bet dabar ji tapo šventąja. Istorijoje ji gal liko tik dulkelė, bet mano sąmonėje įsirėžė lyg randas, į kurį taip miela, bet kartu ir taip graudu žiūrėti.

Palaidojome ją paskutinę saulėtą rudens dieną. Jos liesas rankas apmovėme baltomis pirštinaitėmis, o į karstą įdėjome obels šakų.

Dabar, sėdėdama savo krėsle, sena ir pražilusi, prisnūstu ir sapnuoju ją. Tą seną obelį, kuri dar ir dabar stovi vieniša lauke, kuriame jau nebėra žalio namuko. Girdžiu upelio čiurlenimą, lapų šnabždesį. Užuodžiu pavasarines gėles ir gaivią rasą. Matau mėlyną žydrynę ir baltą figūrėlę po  medžiu. Ji su manimi kalba, man tiesia rankas. Aš jų siekiu, bet paskutiniu momentu ji dingsta, ir aš lieku visiškai viena aptemusiame lauke, po nudžiūvusia obelimi. Kasdien laukiu, kol ji mane pasiims.

Pagaliau paimsiu jos ranką ir galėsiu vėl grįžti į tą mielą, nostalgišką pavasarį, į tą ryškią vasarą. Galėsiu maldauti jos atleidimo ir žavėtis ja amžinai.

Pranas Bitinas (12 kl.)

„Dar būdamas vienuoliktokas, Pranas sukūrė romaną „Likimo ironija“, kurio pagrindinis veiksmas vyksta kalėjime, nors iš tiesų tai pasakojimas apie karą, vykstantį neapibrėžtoje šalyje neapibrėžtu laiku. Autorius aprašo karių išgyvenimus ir likimus, atskleisdamas tikrąsias karo užmačias bei kariaujančių valstybių tikslus. Ši Prano knyga išleista 2024 m. pradžioje. Kitas jo kūrinys – apysaka „Visi mes esame blogi“. Pranas taip pat yra muzikantas – groja būgnais ir akordeonu. Jis yra Pasvalio muzikos mokyklos akordeonų orkestro ir gimnazistų roko grupės „Pedalas“ narys.“

Ištrauka iš apysakos „Visi mes esame blogi“

„Patys įdomiausi žmonės yra ne danguje, bet pragare“ (Markas Tvenas)

Pagrindinis veikėjas yra jaunuolis, paslaptingu būdu atsidūręs pomirtiniame pasaulyje. Čia jį vedžioja velnias, supažindindamas su keturiais pragaro lygmenimis ir bandydamas įtikinti, kad kiekvienas žmogus yra linkęs į blogį, kad visiškai gerų žmonių nėra.

Įkvėpęs grynesnio oro, pasijutau kaip devintame danguje, nors viso labo tebuvau trečiame pragaro lygmenyje. Naujas energijos pliūpsnis pastūmėjo mane žingsniuoti greičiau, tad, pavijęs savo kelionės draugą, jį aplenkiau ir pasileidau aukštyn. Pradėjau bėgti. Buvo taip gera, kad net užmiršau, jog esu  pragare. Pribėgau kalno viršūnę ir atsikvėpiau. Bet tuomet pamačiau taką, toliau vingiuojantį kalnų viršūnėmis, ir nusikeikiau. Po mano keiksmo iš kairės ataidėjo žodžiai:

– Vyro kalba daug ką pasako apie jo esybę.

Kiek nuošaliau stovėjo vyras, apsisiautęs neįtikėtinai banaliu, bet gerai žinomu romėnišku apdaru, kuris plaikstėsi lengvame kalnų vėjyje. Tai buvo Julijus Cezaris, Romos valdovas. Stovėjo išdidžiai, taip, kaip moka stovėti tokie didingi žmonės. Kiek nustebau jį pamatęs. Iškart kilo noras nustumti jį nuo kalno, bet susivaldžiau.

– Kodėl čia lipai? – paklausė jis ramiu, tvirtu balsu, taip, lyg žinotų, jog būtinai jam atsakysiu.

– Tiesą sakant, buvau priverstas aplinkybių, – giliai kvėpuodamas, atsakiau aš.

– Sveikas, Gajau! Nesitikėjau tave čia sutikti, – į mudviejų pokalbį įsiterpė šios vietos savininkas, pavijęs mane.

Cezaris atsisuko. Jo laikysena buvo nepakartojama, jo akys – šaltos kaip ledas. Jis žvelgė į velnią su panieka ir pasišlykštėjimu, kurį spinduliavo ledinės jo akiduobės.

– Liuciferi, – linktelėjo jis, – juk žinai, kad aš mėgstu būti virš visų. Bet tas pats dalykas, kurio taip siekiau, nutrenkė mane į pačias pragaro gelmes…

– Na, nėra ko gėdytis, – žingsniuodamas jo link, kalbėjo velnias, – čia mes visi tokie. Pasidavę savo blogiui.

Julijus galėjo išspausti šiokią tokią šypseną, bet jis nesišypsojo. Jo tvirta žandikaulio linija išlaikė rimtį, kas aiškiai skelbė, jog nenusiteikęs juokauti. Buvo keista jį sutikti čia – tokį paprastą, tokį žmogišką. Kai žmogų tepažįsti iš piešinių ir skulptūrų, pamatęs jo tikrąjį veidą, lieki nustebintas ir sužavėtas jo tikrumo.

– Kodėl tu čia? – paklausiau jo tiesiai šviesiai.

– Dėl tos pačios priežasties kaip ir tu. Bandydamas daryti tai, kas man atrodė gera, tapau blogas.

– Kodėl kalbi taip neaiškiai? Jeigu visuomet kalbėjai mįslėmis, nesunku nuspėti, kodėl buvai nužudytas, – mestelėjau jam, tikėdamasis jį išprovokuoti.

Tai nesuardė jo rimties. Jis tik giliai įkvėpė, bet kitaip, nei susinervinęs tai darydavo velnias: jo įkvėpime tvyrojo ramybė ir susikaupimas.

– Buvau išduotas artimiausių draugų dėl to, kad jie galėtų po truputėlį sugriauti, ką tiek ilgai kūriau. Dabar, žvelgdamas į savo gyvenimą, galiu suprasti, kodėl egzistuoja tik blogis. Nieko nebėra ir nebebus šventa. Nei draugystė, nei šeima, nei tikėjimas nebeturi pagrindo, kuris būtų pakankamai tvirtas išlaikyti mūsų godžioms sieloms. Gėris niekuomet nebuvo blogio atsvara, blogis tik kūrė gerumo iliuziją. Sakoma, kad vienas negalėtų egzistuoti be kito, bet iš tikrųjų per amžinybę egzistavo tik vienas jų. Kitas tebuvo falsifikacija mūsų pačių ego paglostyti…

Jo žodžiai aidėjo vėjyje. Skambus balsas skrodė kalnų viršūnes, žerdamas mums išmintį, sukauptą per amžių amžius. Klausiausi, bet jo monologas man greitai pabodo, ir aš pažvelgiau velniui į akis, signalizuodamas, jog Cezario filosofija man per sunki.

Kol bandžiau jį akimis prikalbinti eiti, Cezaris atsisuko ir įsmeigė akis į manąsias. Tikriausiai pirmą kartą tokios šaltos ir įsakmios akys susidūrė su tokiomis bebaimėmis ir bejausmėmis. Mūsų žvilgsnio dvikova tetruko gal dešimtį sekundžių, kol jis pratarė:

– Telaimina tave Viešpats, sūnau, tas, kurio niekada nebuvo. Tas, iki kurio niekuomet nenuėjo tavo maldos. Tas, kuris tavęs niekuomet neišgelbės.

– Na, tavęs neišgelbėjo Dzeusas… Tiesa, kur jis dabar? – vėl bandžiau įvelti jį į konfliktą.

– Jo niekuomet nebuvo. Tebuvo tik žmonės, tikėję erezija, ir aš, sukniubęs tarp jų, – su jaučiama nuoskauda, bet taip pat tvirtai tarė jis.

Ir jis pažvelgė į tolumas, nieko nebesakydamas. Žvelgė į jas taip, kaip žvelgtų žmogus, žinodamas, kad kitoje pusėje tėra tik pragaras.

Daugiau jis nebeatsisuko.

Velnias kiek pastovėjo prie jo, linkčiodamas galvą. Netrukus jis pasileido kalnų takeliu tolyn, neatsigręždamas į mano ir Cezario pusę. Pastarasis stovėjo sustingęs lyg statula, kurią vienišas skulptorius būtų išskaptavęs iš akmens ir palikęs stovėti ant kalno lyg kokį priminimą apie tragišką žmogaus likimą. Tarytum Cezaris savo povyza bandytų pavaizduoti, jog, net užkopęs į pačią aukščiausią tau pasiekiamą viršūnę, iš tikrųjų niekuomet nelaimėsi.

Netrukus ir aš palikau jį vieną mąstyti apie tai, ko mudviem su velniu sužinoti nebuvo lemta. Mes keliavome tolyn, tikriausiai prie išėjimo iš šio pragaro lygmens.

Kūrybos laukiame visada adresu soveiga.dage@pavb.lt