Gi sraunūs šaltinėliai atiteka į NEVĖŽĮ!..
Žvelgiame į liepos mėnesio atlanką ir džiaugiamės. Anot Kazio Binkio, „ geras atžalynas auga“, o pasiskolinę mintį, sakome: gi sraunūs šaltinėliai atiteka!..
Šiandien į NEVĖŽIO tribūną užkopė keturios autorės.
Pati jauniausia – debiutuojanti kūrėja Gabrielė Suchockytė iš Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos. Ją pastebėjo mokytoja Dalia Liorančienė. Lauksime jaunosios autorės daugiau kūrybos.
Kita jaunoji kūrėja – Aistė Židonytė iš tos pačios progimnazijos – debiutuoja su šviesios nuotaikos poezijos ir prozos kūrinėliais. Ją pastebėjo mokytoja Aušra Vaitkienė.
Melancholijos, ilgesio ir meilės kupina Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos jaunosios kūrėjos Gabijos Kairytės poezija. Ją pastebėjo mokytoja Melda Jacauskienė.
Mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ komanda labai džiaugiasi ir didžiuojasi jaunaisiais kūrėjais, kurie, net baigę mokyklą, nepalieka kūrybos. Viena iš jų – Gabija Kopūstaitė, 2021 metų skulptūrėlės „Sidabrinis Nevėžis“ laureatė, Metų literatė. Šiandien publikuojame jos atsiųstų naujų kūrinių pluoštelį.
Linkime malonaus skaitymo gražiomis vasaros dienomis. Pasidžiaukime jaunaisiais kūrėjais!
Gabrielė Suchockytė (6 kl.)
„Mergaitė aktyviai sportuoja, lanko rankinio treniruotes, myli gyvūnus, o laisvu laiku mėgsta kurti “, – pastebi mokytoja Dalia Liorančienė.
Viltis
Vejuosi šviesą tamsoje,
Atrodo, ji visai šalia,
Bet sulig kiekvienu žingsniu,
Ji tolsta neapsakomu greičiu.
O ta šviesa – stipri viltis,
Ji nuveja šalin mintis,
Kurios nerimsta per naktis.
Tačiau esu aš per lėta,
Ir ji pasprunka nejučia.
Nebepagausiu aš jau jos,
Viltis manęs nebepaguos.
Aistė Židonytė (7 kl.)
Apie save Aistė rašo: „Savo laisvą laiką dažniausiai praleidžiu gamtoje, nes tada galiu pajusti savo vidinę ramybę ir atsiriboti nuo kitų. Mėgstu skaityti senų laikų knygas. Dažnai klausausi raminančios muzikos, iš kurios semiuosi idėjų kūrybai“.
Praradimas
Šiame sode rožės nuvyto,
paukščiai išskrido,
medžiai išnyko.
Šiame sode nebežaidžia saulė,
nebeskraido vaikystės spalvoti sapnai,
svajonių sparnai.
Šiame sode baugi tuštuma,
spengianti tyla,
širdyje įstrigusi rauda.
Paklydimas
Mane apsupo kreivi dulkėti medžiai. Jie tarsi sūkurys traukė į tamsų, šaltą mišką. Mėnulio kruvinoje šviesoje, krisdama į tuščią ir nevilties kupiną duobę, pajutau stingdančią baimę. Apšalimas iki kaulų, kritimas į nežinią ir ilgesys šiltų dienos spindulių vertė mane jaustis pasiklydusiai ir vienišai. Rodėsi, kad ir kurį kelią pasirinkčiau pabėgti, jis nebeišves į šviesą.
Pasiklydau.
Bet aš rasiu kelią namo, ir neviltis išnyks lyg tamsus debesis po lietingos nakties.
Gabija Kairytė (9 kl.)
„Vieni atitrūksta bėgdami. Jie bėga nuo priešininkų, nuo problemų, nuo realybės, nuo pačio savęs. Aš bėgu rašydama. Bėgu į tobulą pasaulį, į neatrastus kraštus, į jausmų gilumą. Rašydama nejaučiu grėsmės, nematau tikrovės. Rašydama tiesiog pabėgu…“
Miegantys drugeliai
Miegantys drugeliai
Ir nulūžusios šakos.
Šimtas ąžuolų
Ir ramybės kvapas.
Liepsnojantis lietus
Ir užsiūti randai.
Atsiveria žaizda,
Bet jos tu nematai.
Kylanti audra
Tik mano sode.
Mirštanti knyga
Ir kardas jos pašonėj.
Nykstanti jėga,
Nespėjai panaudot jos.
Miegantys drugeliai
Prisikels kelionėj.
Namai
Močiutės nupirkta knyga
Ir nuotraukų albumas.
Sena sena skrynia
Ir pokalbio nuoširdumas.
Numegztos kojinės
Ir švelnus megztinis.
Kurenam pečių
Ir po truputį šildomės.
Mažytė žvakė,
Kurią deginam kiekvieną vasarą.
Ir skanios braškės,
Nuskintos po sunkaus darbo.
Kavos puodelis
Ir dar šiltesnės kalbos.
Namai, kuriuos visi
Noriai aplanko.
Nelauk
Nelauk naujų natų,
Deja, nebekuriu aš jų.
Nelauk nesibaigiančių laiškų,
Nustojau juos rašyt kai išėjai tu.
Nelauk mano jausmų,
Jie pjauna net mane pačią.
Nebelauk manęs
Gal dar grįšiu lapkričio trečią…
Parašysiu tau eilėraštį
Parašysiu tau eilėraštį,
Bet ne tokį, kokio norėjai.
Nesakysiu kiek myliu,
Tik gal kiek mylėjau.
Parašysiu tau eilėraštį
Apie šaltį, liūdėsį ir sniegą,
Nes pavasariui ateinant
Tu man atskraidinai žiemą.
Parašysiu tau eilėraštį,
Ne nuvalkiotos meilės,
Bet eilėraštį apie tai,
Kaip po truputį baigias mano pasaulis.
Parašysiu tau eilėraštį,
O kol aš rašysiu
Tavo žiema išnyks
Ir ateis mano pavasaris.
Sudedu viską
Sudedu viską,
Ką turiu.
Kartais į keturis,
Kartais į du posmelius.
Sudedu juoką,
Sudedu kančią,
Sudedu žodžius,
Kurių jie neapkenčia.
Sudedu meilę,
Sudedu dainą,
Kurią parašyti
Norėjai man tu.
Sudedu savo
Visą esybę,
Nors atsakymas lengvas
Kaip dukart du.
Metai, gal jau du?
Metai,
Gal jau du?
Kelio vėl
Neberandu.
Grįši?
Ne, tai kvaila,
Bet prisiminus
Daros dar labiau gaila.
Metai,
Gal jau du?
Žvaigždėse vėl būsim
Ryt kartu..
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Plyta
Idiotams
Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje,
Pelėsinis sūris pelėkautuose,
Be pagrindinio vaidmens,
Be kostiumo.
Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies,
Atbukęs asilo dantis,
Avižinės košės sviestas,
Sutryptas durų kilimėlis,
Uždraustasis vaisius pas Edeną.
Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas.
Kostiumo savininkas.
Palaimintasis.
Tarpininkams
Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas,
Augalu atgimsianti Budos atžala,
Sizifo kamuolys,
Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis.
Gręžiamas sijonas,
Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį.
Svetimas asmuo,
Prisiklijavęs žinutę –
Aš vidutiniška prekė,
Nugrūsta į lentynos vidurį,
Su nuolaida.
Spindulys
Ant lango su šerkšno kailiu,
Be gėdos, manding,
Be įkvėpimo, susigėdus
Nupieščiau savo skeletą,
Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau,
Kuo buvau ir būsiu.
Toks neišskirtinis kaulų mišinys.
Nubrėšiu spindulį, jis imituos,
Ko siekiu.
Piršto nepajudindama parodysiu
Už nugaros, už esmės
Užkritusią svajonę.
Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama
Lūpomis,
Elegantiškai,
Nepastebimai –
Gal pastebėsi.
Nesusipratimai
Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius –
Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius.
Per objektyvą
Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais.
Šokdama riešais piešiu
Žinojimą, prisirišimą.
Besilydant ausų būgneliams
Atlieku išpažintį.
Meldžiuos raudonų lempų dievui –
Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė.
„Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos,
O jau šneka iškritusios akys.
Elegancija
Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų.
Juos išlydėjo koridorių tapetų
Jaukus šnaresys.
Koks rožinis dangus pavasariais.
Ir tik truputį vasariais.
Vėluoti galima elegantiškai.
Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti,
Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja,
Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika.
Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs,
Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas.
Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka.
O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant
Neatsiliepti.
Bendri
Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę,
Aš klausysiuos uždengusi ausis.
Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę,
Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus
Ant vandens
Ir skubančią senatvę.
Greitai giesmes pakeis raudos,
Benamiai tarkštels buteliais,
Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus.
Mano ausys
Kyšos iš delnų
Ir tyliai niūniuos.
Baigtinys
Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,
Pergamento butaforija
Iš bandymų dienų nostalgijos.
Už manęs du žybsniai iš rubino –
Pamiršau juos susirinkti.
Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,
Skinu antimoralę
Prieš eidama į terariumą.
Ten reikia baigtis:
Prie durų palikti
Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių
Dalgių.
Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės
Užkliuvęs nuosprendis.
Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos
Galūnės.
Gera nebenardyti po drumzliną
Stereotipą,
Gera pamiršti sustabarėjusias
Rūpintojėlių mimikas,
Išsilaisvinti.
#
Prisimenu savo rėkiančią membraną –
aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.
——————————-
Skėtis ant slenksčio blaškosi,
Dabar jaučiu jo menką kūną,
Užuodžiu bundančią vienatvę.
Mano nuodėmė telpa į rankos mostą-
Aš esu laiko kilpa,
Sukuosi nespalvotam mirksny
Prie spygliuotų šešėlių.
Susiraitau prie pradžios
Ir pratesiu pabaigą,
Kramtau metalurgiją, bet mano
Beformis lydinys skverbiasi i radijo grotelę,
Į kitą eilėraštį,
Kitą bundantį būvį.
————————————————–
Pamiršau prologą.
Prologinis santykiavimas dar tik įvyks-
Mano organai kalbasi apie krikščionybę,
Nutiesia orkestro programos spindulį-
Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdeti
Pranašo aimanas.
Aštriais kampais
Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.
Aš nyru į baltą molį,
Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,
Mindau sustabarėjusius paviršius,
Čiuožiu smilties ašmenimis.
Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.
Į absurdo telegramą valausi ašaras- taip noriu
Sulipdyti mažą rūpintojėlį
Iš persūdytos sriubos
Ir balto molio.
Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.
Iš stygų neriu orkestrą
Ir kabinu ant vinies.
Tuščias kambarys
Braido po pagalves –
Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles-
Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.
Sapnuok, kaip pabundu
Su korta rankoje –
Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.
Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaičiojimus,
Mano perbalusius puslapius.
Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.
Aš sumokėsiu, nuomotojau,
Leisk man pabaigti
Verti sagas.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!