Gi sraunūs šaltinėliai atiteka į NEVĖŽĮ!..

Žvelgiame į liepos mėnesio atlanką ir džiaugiamės. Anot Kazio Binkio, „ geras atžalynas auga“, o pasiskolinę mintį, sakome: gi sraunūs šaltinėliai atiteka!..

Šiandien į NEVĖŽIO tribūną užkopė keturios autorės.

Pati jauniausia – debiutuojanti kūrėja Gabrielė Suchockytė iš Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos. Ją pastebėjo mokytoja Dalia Liorančienė. Lauksime jaunosios autorės daugiau kūrybos.

Kita jaunoji kūrėja – Aistė Židonytė iš tos pačios progimnazijos – debiutuoja su šviesios nuotaikos poezijos ir prozos kūrinėliais. Ją pastebėjo mokytoja Aušra Vaitkienė.

Melancholijos, ilgesio ir meilės kupina Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos jaunosios kūrėjos Gabijos Kairytės poezija. Ją pastebėjo mokytoja Melda Jacauskienė.

Mūsų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ komanda labai džiaugiasi ir didžiuojasi jaunaisiais kūrėjais, kurie, net baigę mokyklą, nepalieka kūrybos. Viena iš jų – Gabija Kopūstaitė, 2021 metų skulptūrėlės „Sidabrinis Nevėžis“ laureatė, Metų literatė. Šiandien publikuojame jos atsiųstų naujų kūrinių pluoštelį.

Linkime malonaus skaitymo gražiomis vasaros dienomis. Pasidžiaukime jaunaisiais kūrėjais!

Gabrielė Suchockytė (6 kl.)          

„Mergaitė aktyviai sportuoja, lanko rankinio treniruotes, myli gyvūnus, o laisvu laiku mėgsta kurti “, – pastebi mokytoja Dalia Liorančienė.

Viltis

Vejuosi šviesą tamsoje,

Atrodo, ji visai šalia,

Bet sulig kiekvienu žingsniu,

Ji tolsta neapsakomu greičiu.

O ta šviesa – stipri viltis,

Ji nuveja šalin mintis,

Kurios nerimsta per naktis.

Tačiau  esu aš per lėta,

Ir ji pasprunka nejučia.

Nebepagausiu aš jau jos,

Viltis manęs nebepaguos.

Aistė Židonytė (7 kl.)      

Apie save Aistė rašo: „Savo laisvą laiką dažniausiai praleidžiu gamtoje, nes tada galiu pajusti savo vidinę ramybę ir atsiriboti nuo kitų. Mėgstu skaityti senų laikų knygas. Dažnai klausausi raminančios muzikos, iš kurios semiuosi idėjų kūrybai“.

Praradimas

Šiame sode rožės nuvyto,

paukščiai išskrido,

medžiai išnyko.

Šiame sode nebežaidžia saulė,

nebeskraido vaikystės spalvoti sapnai,

svajonių sparnai.

Šiame sode  baugi tuštuma,

spengianti tyla,

širdyje įstrigusi rauda.

Paklydimas

Mane apsupo kreivi dulkėti medžiai. Jie tarsi sūkurys traukė  į tamsų, šaltą mišką. Mėnulio kruvinoje šviesoje, krisdama į tuščią ir nevilties kupiną duobę, pajutau stingdančią baimę. Apšalimas iki kaulų, kritimas į nežinią ir ilgesys šiltų dienos spindulių vertė mane jaustis pasiklydusiai ir vienišai. Rodėsi, kad ir kurį kelią pasirinkčiau pabėgti, jis nebeišves į šviesą.

Pasiklydau.

Bet aš rasiu kelią namo, ir neviltis išnyks lyg tamsus debesis po lietingos nakties.

Gabija Kairytė (9 kl.)

„Vieni atitrūksta bėgdami. Jie bėga nuo priešininkų, nuo problemų, nuo realybės, nuo pačio savęs. Aš bėgu rašydama. Bėgu į tobulą pasaulį, į neatrastus kraštus, į jausmų gilumą. Rašydama nejaučiu grėsmės, nematau tikrovės. Rašydama tiesiog pabėgu…“

Miegantys drugeliai

Miegantys drugeliai

Ir nulūžusios šakos.

Šimtas ąžuolų

Ir ramybės kvapas.

Liepsnojantis lietus

Ir užsiūti randai.

Atsiveria žaizda,

Bet jos tu nematai.

Kylanti audra

Tik mano sode.

Mirštanti knyga

Ir kardas jos pašonėj.

Nykstanti jėga,

Nespėjai panaudot jos.

Miegantys drugeliai

Prisikels kelionėj.

Namai

Močiutės nupirkta knyga

Ir nuotraukų albumas.

Sena sena skrynia

Ir  pokalbio nuoširdumas.

Numegztos kojinės

Ir švelnus megztinis.

Kurenam pečių

Ir po truputį šildomės.

Mažytė žvakė,

Kurią deginam kiekvieną vasarą.

Ir skanios braškės,

Nuskintos po sunkaus darbo.

Kavos puodelis

Ir dar šiltesnės kalbos.

Namai, kuriuos visi

Noriai aplanko.

Nelauk

Nelauk naujų natų,

Deja, nebekuriu aš jų.

Nelauk nesibaigiančių laiškų,

Nustojau juos rašyt kai išėjai tu.

Nelauk mano jausmų,

Jie pjauna net mane pačią.

Nebelauk manęs

Gal dar grįšiu lapkričio trečią…

Parašysiu tau eilėraštį

Parašysiu tau eilėraštį,

Bet ne tokį, kokio norėjai.

Nesakysiu kiek myliu,

Tik gal kiek mylėjau.

Parašysiu tau eilėraštį

Apie šaltį, liūdėsį ir sniegą,

Nes pavasariui ateinant

Tu man atskraidinai žiemą.

Parašysiu tau eilėraštį,

Ne nuvalkiotos meilės,

Bet eilėraštį apie tai,

Kaip po truputį baigias mano pasaulis.

Parašysiu tau eilėraštį,

O kol aš rašysiu

Tavo žiema išnyks

Ir ateis mano pavasaris.

Sudedu viską

Sudedu viską,

Ką turiu.

Kartais į keturis,

Kartais į du posmelius.

Sudedu juoką,

Sudedu kančią,

Sudedu žodžius,

Kurių jie neapkenčia.

Sudedu meilę,

Sudedu dainą,

Kurią parašyti

Norėjai man tu.

Sudedu savo

Visą esybę,

Nors atsakymas lengvas

Kaip dukart du.

Metai, gal jau du?

Metai,

Gal jau du?

Kelio vėl

Neberandu.

Grįši?

Ne, tai kvaila,

Bet prisiminus

Daros dar labiau gaila.

Metai,

Gal jau du?

Žvaigždėse vėl būsim

Ryt kartu..

Gabija Kopūstaitė (12 kl.)

Plyta

Idiotams

Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje,

Pelėsinis sūris pelėkautuose,

Be pagrindinio vaidmens,

Be kostiumo.

Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies,

Atbukęs asilo dantis,

Avižinės košės sviestas,

Sutryptas durų kilimėlis,

Uždraustasis vaisius pas Edeną.

Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas.

Kostiumo savininkas.

Palaimintasis.

Tarpininkams

Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas,

Augalu atgimsianti Budos atžala,

Sizifo kamuolys,

Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis.

Gręžiamas sijonas,

Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį.

Svetimas asmuo,

Prisiklijavęs žinutę –

Aš vidutiniška prekė,

Nugrūsta į lentynos vidurį,

Su nuolaida.

Spindulys

Ant lango su šerkšno kailiu,

Be gėdos, manding,

Be įkvėpimo, susigėdus

Nupieščiau savo skeletą,

Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau,

Kuo buvau ir būsiu.

Toks neišskirtinis kaulų mišinys.

Nubrėšiu spindulį, jis imituos,

Ko siekiu.

Piršto nepajudindama parodysiu

Už nugaros, už esmės

Užkritusią svajonę.

Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama

Lūpomis,

Elegantiškai,

Nepastebimai –

Gal pastebėsi.

Nesusipratimai

Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius –

Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius.

Per objektyvą

Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais.

Šokdama riešais piešiu

Žinojimą, prisirišimą.

Besilydant ausų būgneliams

Atlieku išpažintį.

Meldžiuos raudonų lempų dievui –

Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė.

„Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos,

O jau šneka iškritusios akys.

Elegancija

Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų.

Juos išlydėjo koridorių tapetų

Jaukus šnaresys.

Koks rožinis dangus pavasariais.

Ir tik truputį vasariais.

Vėluoti galima elegantiškai.

Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti,

Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja,

Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika.

Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs,

Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas.

Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka.

O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant

Neatsiliepti.

Bendri

Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę,

Aš klausysiuos uždengusi ausis.

Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę,

Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus

Ant vandens

Ir skubančią senatvę.

Greitai giesmes pakeis raudos,

Benamiai tarkštels buteliais,

Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus.

Mano ausys

Kyšos iš delnų

Ir tyliai niūniuos.

Baigtinys

Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,

Pergamento butaforija

Iš bandymų dienų nostalgijos.

Už manęs du žybsniai iš rubino –

Pamiršau juos susirinkti.

Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,

Skinu antimoralę

Prieš eidama į terariumą.

Ten reikia baigtis:

Prie durų palikti

Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių

Dalgių.

Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės

Užkliuvęs nuosprendis.

Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos

Galūnės.

Gera nebenardyti po drumzliną

Stereotipą,

Gera pamiršti sustabarėjusias

Rūpintojėlių mimikas,

Išsilaisvinti.

#

Prisimenu savo rėkiančią membraną –

aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.

——————————-

Skėtis ant slenksčio blaškosi,

Dabar jaučiu jo menką kūną,

Užuodžiu bundančią vienatvę.

Mano nuodėmė telpa į rankos mostą-

Aš esu laiko kilpa,

Sukuosi nespalvotam mirksny

Prie spygliuotų šešėlių.

Susiraitau prie pradžios

Ir pratesiu pabaigą,

Kramtau metalurgiją, bet mano

Beformis lydinys skverbiasi i radijo grotelę,

Į kitą eilėraštį,

Kitą bundantį būvį.

————————————————–

Pamiršau prologą.

Prologinis santykiavimas dar tik įvyks-

Mano organai kalbasi apie krikščionybę,

Nutiesia orkestro programos spindulį-

Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdeti

Pranašo aimanas.

Aštriais kampais

Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.

Aš nyru į baltą molį,

Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,

Mindau sustabarėjusius paviršius,

Čiuožiu smilties ašmenimis.

Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.

Į absurdo telegramą valausi ašaras- taip noriu

Sulipdyti mažą rūpintojėlį

Iš persūdytos sriubos

Ir balto molio.

Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.

Iš stygų neriu orkestrą

Ir kabinu ant vinies.

Tuščias kambarys

Braido po pagalves –

Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles-

Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.

Sapnuok, kaip pabundu

Su korta rankoje –

Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.

Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaičiojimus,

Mano perbalusius puslapius.

Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.

Aš sumokėsiu, nuomotojau,

Leisk man pabaigti

Verti sagas.