Gustė Ulinskaitė

Gustė Ulinskaitė

Ežero dugne

        Ar kada nors pagalvojote, kas vyksta ežero dugne? Manot, kad ten tik žuvys plaukioja ir  vėžiai roplinėja? Labai klystate!  Smiltenė, atostogaudama pas močiutę prie Margio, išsiaiškino visas jo paslaptis ir susipažino su keistais, bet draugiškais dugno gyventojais.

Ankstų rytą, kai močiutė ir mažasis broliukas dar miegojo, mergaitė sėdėjo ant lieptelio įmerkusi kojas į šaltą Margio vandenį ir stebėjo aplink nardančias  žuvytes. Netrukus jos pėdą pakuteno mažas ešeriukas. Smiltenė pabandė žuvelę nuvyti, tačiau nesėkmingai. Jau norėjo ištraukti kojas iš vandens, bet nespėjo, nes kažkas ją čiupo už kulkšnies ir įtraukė į vandenį. Smiltenė trinktelėjo galvą į lieptelio kraštą ir paniro į tamsą.

Smiltenei prabudus, aplink ją būriavosi žmogaus dydžio žuvys, undinės, buožgalviai, varlės, o  viduryje stovėjo jaunikaitis žaliais plaukais ir vandenyno mėlio spalvos akimis. Apsirengęs jis buvo senoviškai: lininiais marškiniais, auksiniais siūlais ir perlais siuvinėta liemene, žaliomis kelnėmis, apsiavęs odinius batus, o ant galvos žvilgėjo perlais ir kriauklytėmis puošta karūna. Jaunikaitis nusišypsojo mergaitei ir tarė:

– Sveika, Smiltene. Aš  Ežerinis, šio ežero valdovas.

Mergaitė išplėstomis akimis žiūrėjo į jaunikaitį. Šis jai ištiesė ranką ir padėjo atsistoti.

– Ar norėtum apžiūrėti Margio ežero karalystę? – pasiūlė Ežerinis.

Smiltenė iškart sutiko. Juk taip įdomu pamatyti, kas vyksta ežero dugne!

Ežero valdovui švilptelėjus, prie jų prilėkė du jūrų arkliukai – Riestukas ir Riestutė. Nieko nelaukdami, sėdo ant savo ristūnų ir nujojo mokyklos link. Čia juos pasitikę du aštuonkojai pririšo žirgelius, o Smiltenė ir Ežerinis iš lėto nuėjo į mokyklą.

Vos pravėrus mokyklos paradines duris, pro juodu pralėkė būrys buožgalviukų su  mokytoja Žuvim Tylene. Po to dainuodamos praplaukė dvi pasipūtusios lydekos:

Mes gražiausios iš visų!

Spindi žvynai sidabru!

Mums pavydi gražių akių

Ir aštrių dantų!

Paskui jas nusliūkino du susiraukę karosai.

Nuaidėjo skambutis ir mokyklos koridoriai bemat ištuštėjo. Ežerinis pasiūlė aplankyti vieną pamoką. Smiltenei ši mintis labai patiko. Tai buvo plaukymo ir nardymo pamoka. Vaizdas, kurį  pamatė, prajuokino: mokytojas ungurys sėdėjo viduryje klasės susiėmęs už galvos ir siūbavo, o aplink jį plaukiojo daug mažų ešeriukų.  Pamatę  Ežerinį, ešeriukai suplaukė į savo vietas ir nutilo, o mokytojas ungurys atsistojo ir padėkojo už pagalbą. Atsisveikinę su klase, svečiai išėjo iš mokyklos ir, susėdę ant jūrų arkliukų, patraukė toliau.

Nukeliavę nei arti, nei toli, keliauninkai pamatė didelį slėnį, apaugusį dumbliais ir įvairiais koralais. Čia plaukiojo egzotinės žuvys, net akyse mirgėjo nuo spalvų gausos. Smiltenė ir Ežerinis gėrėjosi sustingę gal minutę, gal dvi, o gal net tris! Žirgeliams pabodo taip stovėti ir jie ristele pasileido  šlaitu žemyn. Bet nespėjus nujoti net iki pusės kalno, Smiltenei ir Ežeriniui kelią pastojo labai didelis violetinis piktas aštuonkojis Zigas:

– Valdove, jus aš praleisiu, bet šios mergaitės negaliu!

– Kodėl? –  susirūpino Ežerinis.

– Seniai, seniai mane prakeikė ragana, kurios vyro žvejo valtį aš nuskandinau, o nuo tada manęs visi bijo ir nekenčia.  Tik žmogaus apkabinimas ir atleidimas gali mane išgelbėti.

Smiltenė nušoko nuo žirgo, priėjo prie aštuonkojo, apsikabino jį ir sušnibždėjo:

– Atleidžiu tau.

Aštuonkojo veide nušvito šypsena, o iš violetinio jis pavirto į ryškiai raudoną.

Smiltenė ir Ežerinis linksmai paplepėjo su aštuonkoju Zigu. Atėjo laikas keliauti, nes jau temo. Zigas atsisveikindamas Smiltenei ir Ežeriniui padovanojo po ryškiaspalvį koralą ir jie išjojo.

Vėlai vakare keliauninkai jau buvo toje pačioje vietoje, kurioje pirmąkart susitiko. Ežerinis apsikabino Smiltenę ir tarė:

– Aš tau padovanosiu jūros žvaigždelę, kurios tu gali prašyti ko nori, bet ją gali panaudoti tik vieną kartą ir tik geriems tikslams. Kai sugalvosi norą, įmesk ją į vandenį ir viskas išsipildys.

Ežerinis ištiesė delną, kuriame gulėjo maža, rausva jūros žvaigždelė, ir padavė mergaitei.            Smiltenė pajuto, kad  vėl sėdi ant lieptelio. Į akis spigino saulutė, kojas ji vėl buvo įmerkusi į vandenį ir atrodė, nepraėjo nė akimirka, kai jos koją pakuteno mažas ešeriukas. Bet kai kas skyrėsi. Smiltenės delne gulėjo jūros žvaigždelė. Mergaitė šyptelėjo ir ištarė:

– Noriu, kad žemėje viešpatautų taika, ramybė, draugystė ir, svarbiausia, meilė.

Sulig paskutiniu žodžiu įmetė žvaigždelę į vandenį. Pažvelgusi žemyn, ji pamatė besišypsantį Ežerinį. Atsakiusi šilta šypsena, Smiltenė nulėkė namo.