Gintaro Lukoševičiaus nuotr.

Į Panevėžį atvežė mylimus kalnus

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta šiuo metu Prancūzijoje nutūpusios panevėžietės Erikos POVILONYTĖS kūrybos paroda „Popierius, akmuo, širdis”. Ši ekspozicija – dalis kelerius metus vystomos serijos „Skardžiai”. Pokalbis su Erika neišvengiamai sukasi apie meną, gyvenimą, gamtą ir, žinoma, gimtąjį Panevėžį.

Serijoje „Skardžiai” kūrybiniu objektu pasirinkote akmenį. Kuo jis jums įdomus, ypatingas?  

Gėriuosi visokiais akmens pavidalais: priešistorės urvais, neolito židiniais, vulkanais, Lietuvos pilkapiais, Pompėjos muliažais, sarkofagais, obsidiano ieties antgaliais, meteoritais, skardžiais. Reljefais ir tekstūromis. Stebuklinga materija ypač žavi savo kuklumu, anonimiškumu. Visgi gražiausia – kad akmens raštai nieko nereprezentuoja, nereiškia, tėra patys sau. Cheminių, mineralinių, tektoninių fenomenų valia sukurti ornamentai – tai likimo burtas, nuolatinis savęs kartojimas, bereikšmis stebuklas.

Talanto kalkakmenio karjerai jau nuo studijų Prancūzijoje tapo mano ritualų prieglobsčiu ir įkvėpimu. Tiek daug idėjų nugulė ant tų melsvų spindinčių uolų – dabar jau pažįstamų, mielų ir prijaukintų. Savo kūryboje dalinuosi atviru ir artimu ryšiu su gamta. Man visa yra gyva: ir širdis, ir ranka, ir popieriaus lapas, ir akmuo po juo.

Taip keista galvoti, kad olos čia jau stūksojo Juros periodu – daugiau nei prieš 100 mln. metų. Keista, kad jos tiek matė ir patyrė. Aplinkui viskas keitėsi, gimė, griuvo, suiro, o jos vis dar čia. Kadaise susiformavęs po vandeniu, dabar šis kalkakmenis puošia svarbiausius Dižono miesto monumentus, bažnyčias. Atviras ir dosnus karjeras priima ir apgaubia įvairius mano projektus.

Bibliotekoje eksponuojami akmens reljefo atspaudai – tai bendras mano ir uolų kūrinys, subtilus debatas tarp geismo, materijos ir amžinybės.

Atvirai pripažįstate: iki galo atskleisti akmens kalbos, įminti jo paslapties, pagauti atvaizdo visgi nepavyksta. Kas skatina daryti tai vėl ir vėl?

Lyg kokie blausūs vaiduokliai, nykstantys sapnai ar plevenantys pavieniai akmens žodžiai, reljefo atspaudai neapsako visos uolų didybės. Suprantu savo menkumą, gyvenimo trumpumą, neįmanomybę popieriuje apglėbti beribio kalno portreto. Būtent todėl viskas dar labiau suspindi grožiu.

Viename interviu Jonas Mekas yra pasakęs: „Everything falls to dust anyway. And yet, you keep making things“ („Bet kuriuo atveju viskas virs dulkėmis. O tu vis tiek privalai kurti toliau“ – aut. vert.). Man atrodo, kad žmogus yra laimingiausias tada, kai priima gyvenimo beprasmybę ir pradeda ja gėrėtis, mėgautis. Kol beprasmybė tampa gyvenimo prasme.

Užsiminėte, kad uolos, skardžiai, akmenys yra jūsų kūrybinių ritualų dalis…  

Ėjimas į Talanto karjerus man – lyg nusikėlimas į senovę, pradžią. Tabula rasa. Atrodo, šiame archeologiniame peizaže viskas dar gali gimti, daug keistų kūnų ir formų susikurti. Akmens motyvas tampa neišvengiamas. Juk tai visko pradžia ir pabaiga. Pirmais studijų metais ant skardžių kūriau fotografijos projektus, vėliau – popieriaus masės skulptūrų seriją „Gyvatės“. Kelerius metus, kiekvieną šiltą vasaros vakarą, eidavau į Talantą, kur ant uolų paviršiaus formuodavau pailgus siluetus iš popieriaus ir žolių. Jie tarytum gyvatės įsipatogindavo ant karšto akmens, nuguldavo jo nelygumuose. Palikdavau šias gyvates nakčiai ir grįždavau kitą dieną. Nuo žolelių ir saulės jos patamsėdavo, įgaudavo rusvų, rausvų, žalsvų atspalvių. Regis, derindavosi prie gamtos lyg  chameleonai. Sausas gyvates nešdavausi namo, ant kalno palikdama jau naujas. Tai tapo vasaros ritualu, vėliau išaugusiu į bendrą fotoprojektą su Thai-Binh Phan-Van.

Visada buvote gamtos vaikas?

Gamta žavėjausi nuo vaikystės. Su šeima laisvadienius leisdavome parkuose, miškuose, prie ežero ar jūros. Man ypač svarbu pastebėti gamtos raštus, kvapą, garsus, spalvas. Tik būdama jautri gamtai ir budri jos kaitai galiu jaustis gyva. Kartais kaltinu save, kad per daug laiko leidžiu studijoje ar bibliotekoje, pamirštu laiką. Taip susikuria nemaloni aritmija tarp manęs ir gamtos, individualių užmojų ir natūralių dėsningumų.

Kartais mieste nerandu atsakymų, jaučiuosi užspeista į kampą, nebematau naujų kelių. Tuomet išeinu į gamtą. Palieku akmens bažnyčias ir verčiau prisiglaudžiu prie akmens skardžių. Tada viskas tampa paprasta, aišku, gaivu. Kita vertus, gamtos didybė pribloškia grožiu ir neaprėpiamumu. Kartais man prasmingiausia atrodo stebėti medžių lapų virpėjimą, susitepti rankas žeme, pavargti nuo saulės.

Kokie kūrybiniai planai sukasi jūsų galvoje?

Pastaruoju metu itin daug laiko dirbau prie knygų. Neseniai su Hands on Press spaustuve Kaune sukūrėme personalinės parodos „Gyvatės sapnas“ leidinį. Dabar dirbame prie mano vasarą Prancūzijos Isoduno mieste atliktos meninės rezidencijos katalogo koncepcijos. Tam reikia labai daug laiko, bet aš tikiu, kad labai svarbu dokumentuoti savo kūrybą, ja pasidžiaugti, sudėti taškus tarp kūrybinių sakinių. Apskritai man labai svarbu knyga, raštas, žodis. Mano vizualinė kūryba visuomet ėjo išvien su poezija.

Esu labai laiminga galėdama bendradarbiauti su nuostabia Kanados poete Denise Desautels. Šiemet sukūrėme jau trečią poezijos rinkinį, iliustruotą mano kūriniais. Ruošiuosi parodai Isoduno Hospice Saint-Roch muziejuje.

Kiek jumyse dar liko Panevėžio? 

Paroda bibliotekoje labai simboliška. Į gimtojo miesto erdves atvežu dalelę jau namais tapusios prancūziškosios erdvės – mylimus kalnus. Nuostabu įsivaizduoti, kad popieriniai kalnų portretai, gimę ant Burgundijos skardžių, dabar kabo ant Panevėžio bibliotekos sienų.

Panevėžys man svarbus kaip visa ko pradžia. Čia gimiau ir užaugau, gyvena mano šeima. Visada gera sugrįžti į gimtinę – prisiglausti prie širdžiai mielų vietų ir žmonių, kaskart nustebti sparčia miesto kultūrine plėtra, atrasti naujų žavingų asmenybių, dalyvauti ar inicijuoti meno projektus.

Ar jus vadinti menininke emigracijoje? Pasaulio menininke?

Esu greičiau pasaulietė, labiau migruojanti menininkė nei emigravusi. Atrodo, jog žodis „emigracija“ kiek apkartęs: lyg nusivylimas sava šalimi, nenoras grįžti, prisiminti, atsiribojimas. Aš visada draugams kalbu apie Lietuvą, ja didžiuojuosi, kviečiu lankyti, gėrėtis, pati labai dažnai sugrįžtu. Lietuvos niekada nepalikau.

Šiuo metu esu Prancūzijoje, tačiau teko gyventi ir Italijoje, o dabar kaip niekad traukia Vakarų Afrika bei Tolimieji Rytai. Gal viskas taip susidėlios, kad galiausiai grįšiu į Lietuvą. Dar nežinau. Esu ten, kur šiuo metu atrodo geriausia būti.

E.Povilonytės kūrybos paroda bibliotekoje veiks iki gegužės 3 dienos.

Asta Sarapienė, komunikacijos specialistė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: