Ieva Viržonytė

Mėnulio skraistė

Paslėpsiu pilnatį po mėlyna skraiste,
Juodas pakalnutes pamerksiu mėnesienon
Ir skinsiu bespalves gėles žiemos šlaite,
Kol nieko nebeliks, tik pilnatis po mėlyna skraiste.

Artėjant šilumai pajusiu saldų nerimą širdy,
Kurį pajunta pabrinkę pumpurai obels
Ir eisiu per gaiviausią sodą pavasario ryte,
Kol nieko nebeliks, tik saldus nerimas širdy.

Raudoną obuolį prakąsiu, rasiu branduolį viduryje,
Lapus raudonus susirinksiu, supilsiu obuolin
Ir lauksiu, kol subręs rudens lape ir mano siela,
Kol nieko nebeliks, tik subrandintas branduolys širdy.
Baltai tyli snaigė

Ant baltos pusnies krenta baltai tyli snaigė…
Žinau, koks ilgas jos kelias,
Bet nesuprantu, kodėl ji tokia tyli?

Gal tame ilgame kelyje tarp dangaus ir žemės
Atsitiko kažkas?
Gal išblyškęs vėjas nupūtė snaigės drauges?
Gal šviesiame debesyje liko jos sparnai ir svajonės?

Bet gal ji tiesiog negali nieko pasakyti,
O gal ir nenori nieko pranešti?..

Deja, tai žino tik ji,
Nes ji buvo ten,
Kai nieko daugiau nebuvo.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *