INETA SKABURSKYTĖ

   „Esu spontaniška, mano kūryba gimsta iš jausmų, apmąstymų ir pasaulio suvokimo, dažnai panyru į save, svajoju, taip gimsta eilės, padiktuotos mano vidinių minčių…“

***

Kartais pabėgu nuo viso pasaulio,

Užsidarau tarp minčių ir prisiminimų, kankinančių sielą.

Kai apsiniaukęs dangus verkia kartu su manimi,

Aš paliesta tarsi gyvatės nuodingos,

Atšoku išsigandusi tamsos nelaimingos.

Pabėgu į kiemą vos aušrai prašvitus,

Ir visai nesvarbu, kad sudaužyti laikrodžiai išmuša trečią valandą.

Aušros dar nėra…

Lange tik vienatvės sklidinas veidas,

Niūri ir pavargusi šypsena tarsi kaukė

Ir prisiminimas, išbalintas drobės,

Kurį vėjo gūsis nuneša tolyn nuo manųjų minčių.

***

Lai būsiu aš beprotė,

Jei Tavo meilė amžina

Ir skausmas tarsi rytas

Pažadina mane.

Lai būsiu aš kvailė,

Jei viskas tik iliuzija,

Tik vėjo pažadai tušti,

O Tu lyg sapnas nuostabus

Bet tolimas, nerealus.

Lai būsiu NIEKAS aš

Tarp menkų, banalių žodžių

NIEKAS tarp nieko

Ir VISKAS gyvenimo jūroje…